BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Žūtbūtinis vombatas neįsivaizduojamai patenkintas, gavęs Stylish blog apdovanojimą iš pirmojiwi. Deja, nemėgstu pasakot apie asmeninį gyvenimą, palieku tai Vampyrų medžiotojui. Bet aklai laikausi visų nereikalingų taisyklių, tad esu priverstas atskleisti septynis dalykus apie save:

1.Studijuoju mediciną. Kol kas visas mano gyvenimas laikosi ant studijų, sukasi apie studijas. Tai neįtikėtinai užknisa, nes tai vienintelis mano tikras tikslas, ir tikrai žinau, kad privalau pabaigt, nes be to būčiau visiškas niekas, o dabar bent jau turiu viltį, kad kažkada būsiu kažkas. O kol kas… galiu pamatuot kraujospūdį.

2.Kung fu. Tai antra pagal svarbą veikla. Tiktai čia nėra jokių perspektyvų ateičiai, tik truputį prideda netikro pasitikėjimo, palaiko fizinę formą ir beveik nebūna mėlynių. Jei pakliūčiau į pavojingą situaciją, naudočiau kojų techniką - bėgčiau.

3.Turiu katiną. Nors ir kastruotas, jam su mergom sekasi geriau.

4.Nemėgstu tam tikros etninės grupės. Kol nesakau kokia, tol nėra rasizmas.

5.Mėgstu skaityti depresuotų paauglių blogus. Ypač gerai jaučiuosi, kai rašo su daugybe rašybos klaidų, tekste be egoizmo nėra jokios minties, labai juokingai hiperbolizuoti asmeniniai išgyvenimai, viskas vaizduojama nepagrįstai liūdnai. O man patinka nelaimingi žmonės, kurie turi visas galimybes būti laimingais.

6.Paauglystė man gerokai vėlavo, prasidėjo gal dvidešimties. Vis dar laukiu, kol praeis.

7.Gyvenime nieko nesuprantu. Nors atsiranda žmonių, kurie kartais supranta mane. To visai nesuprantu.

Dar kartą dėkui pirmojiwi. Tikrai verta dėmesio poezija.

Rodyk draugams

Comments Komentavo 3 »

Balta juoda, balta juoda, balta juoda. Gyvenimo zebras bėga nepaliaudamas. Noriu, kad maniškis būtų su vienu baltu dryžiu.

-Kodėl tu dryžuotas? - Tiesiai šviesiai paklausiu.

-Kad neįkąstų musė cė cė ir neužkrėstų mieglige, - visai nesutrikęs atsako.

-Pfff… Kam rūpi tokio globalumo problemos…

-Tavo egoizmo nesuvirškintų net karvė su keturiais skrandžiais. Nesuprantu, kodėl turėtum rūpintis zebro dryžiais.

-Palauk, palauk, tu man pamokslauji?

-Aš gi tavo gyvenimo zebras.

Mano gyvenimo zebras teisus. Nėra ko kvaršintis galvos bereikalingais dryžiais.

Nieko nelaukdamas išmainau apsnūdusią, bet darbingą tylą į ,,Miške”. Užleidžiu tamsai tris kampus, su sąlyga, kad įsileis keletą šelmiškų žvaigždučių, bet neleis įslinkti vampyrų nuvalkiotam mėnuliui. Nusišypsau į skruostą pakštelėjusiai vienatvei.

Žvaigždutės kikena, spingsi, tamsa juokingai niurzgia, kad šios trugdančios klausyt muzikos. Tik šalčio neįleidau, todėl jis ilgesingai žvelgia pro langą į nekasdieniškai linksmą vienatvę.

Galų gale, juk zebro papilvė balta, todėl jis ne juodas su baltais dryžiais, o baltas su juodais. Net tai jau gerai.

Rodyk draugams

Comments Komentavo 4 »

Pasidaro labai sunku, kai prarandi gebėjimą džiaugtis dalykais, kurie tavęs nedžiugina. Tada supranti, kaip lengva suvaidinti šypseną. Ir kad lengviausia meluoti apie laimę. Ypač kai nėra priežasčių liūdėti. Viskas tik dėl to, kad galėtum koja į koją eit su aplinkiniais. Nesuklubt, nepasilikt kur sėdėt po baltos akacijos krūmu. Siekti, lipti, nenukristi. Jei svajonė numiršta, tiesiog paspiri šalin, kad netrukdytų šliaužt aukštai iškėlus galvą. Tik kad nesudrebėtų ranka, kai šluosi sudužusias viltis. Juk vis tiek šukės atneša laimę, nors ir neaišku kam. Stengiuos kaip galima dažniau ką nors sudaužyt, vienas patikimiausių būdų skleisti laimę. Atrodytų taip lengva, o taip sunku. Sunkiausiai dūžta širdys. Plaka ir nekreipia jokio dėmesio į mano tariamai altruistiškus laimės siekius.

Na ir plakit sau savanaudiškai. Bet, jei sustosit, tai nepulsiu gaivint. Šukės laimę neša.

Toliau sau šliaužiu, karts nuo karto įsikibdamas į numestą spindulėlį, nes pats jau seniai nebešviečiu. Tas nesibaigiantis šaltis viską užgesino. Nemėgstu žiemos. Pasaulis pasidaro pilkas, šaltas ir nykus, visai kaip žvelgt į savo vidų, o to jau per daug. Man šalta. Mėgstu radiatorių ir vilnones kojines. Nemėgstu autobusų radiatorių, kurie šildo tik vieną koją. O kita šala. Tada jaučiuosi toks dvilypis ir pasimetęs tarp šilumos ir šalčio. Kaip nuolat meluojantis žmogus, net pats nebesuprantantis, kada sako tiesą. Kaip simboliška, kai grumiasi du priešingi pradai. Labai didinga. Dramatiška. Dramatizmas padeda į save atreipti dėmesį. Dėmesys kelia savigarbą. Savigarba turi kažką bendro su laime. Laimė atsiranda iš šukių.

Suduškit pagaliau kas nors.

Rodyk draugams

Comments 1 komentaras »

-Klausykit visi įdėmiai! Ypatinga situacija. Turim asmenį, kuris pasiruošęs nušokti kiekvieną akimirką. Visi gelbėtojai turi nedelsiant užimti pozicijas. Tuoj pat!

Nė trupučio negalvodamas užėmiau savo įprastinę vietą gelbėjimo lėktuve. Širdis ėmė daužytis, ausyse girdėjau tvinksėjimą, kuris užgožė variklių gausmą.

-Dėmesio! Pasiruošti šokt!

Nebegalėjau daugiau pasiruošti. Įsikibau į lėktuvo metalą ir žiūrėjau, kaip bąla pirštai.

-Pirmas! Pasiruošk! Šok!

-Antras! Pasiruošk! Šok!

-Trečias! - Tai aš. - Pasiruošk… - Paskutinio įsakymo nesulaukiau - ausyse švilpė, mintyse girdėjau ,,šok!‘‘.

Aš iššokau ir kritau, kad pagaučiau tą, kuri tuoj nušoks arba jau krenta. Mums retai pavyksta. Šokam aklai, krentam aklai, gaudom aklai, bet tai vis tiek geriau nei nieko nedaryti, negalim sėdėti, kai jos žūsta.
Į akis kažkas tvieskė. Viskas įvyko per greit, kad būčiau ką supratęs. Tiesiog susivokiau ją laikantis rankose. Ją, tokią neapsakomai žibančią ir neįsivaizduojamai liūdną.

-Paleisk mane, - tvirtai, bet švelniai ji pasakė, - aš turiu tai padaryti. Jiems reikia manęs. Niekas nebegali padėti, o aš dar galiu. Aš tokia maža ir nereikšminga, kad sugebėsiu pakeisti tokių pat mažų ir nereikšmingų žmonių likimus. Įsivaizduok save jų vietoj.

Aš įsivaizdavau. Rankos nevalingai atsileido. Išsigandęs truktelėjau parašiuto žiedą. Stebėjau akimirksniu išnykstantį šviesos tvyksnį. Ką aš padariau…

O krentanti žvaigždė išpildys norą tiems, kurie padarė viską, kad pasiektų, ko nori, bet vis tiek negavo. Todėl belieka stebėti dangų ir ieškoti krentančių žvaigždžių

Rodyk draugams

Comments 1 komentaras »

-Gal šiandien nemedžiosi vampyrų? Gal išgersim arbatos? - pasakė ji, sublizgėjo akimis, suspindėjo plaukais, kurie ramiai ir neskubėdami plaikstėsi dienos šviesos šviestuvų spinduliuose, klausiamai krestelėjo galvą ir švelniai pakėlė vieną antakį. Bet nenusišypsojo. O aš taip viltingai laukiau to mažyčio šilumos gabalėlio iš jos lūpų, kad netgi pajutau kaip kiaurai persmelkia šaltis, palikdamas mažą beribę tuštumą, ten, kur seniau plakdavo ar kaldavo, jau nebepamenu. Buvau bepradedąs galvoti, ką čia blogo padarius, kad bent pragare sušilčiau, kai balsas manęs pasigailėjo, savarankiškai priėmęs sprendimą ir prataręs:

-Aš negaliu. Turiu asmeninių problemų. - Ji nieko neatsakė, bet toliau nedėmesingai žiūrėjo į mano akis. Aš irgi nieko nesakiau, laukiau. Nes tai būtent ta frazė, po kurios lauki, tikiesi, kad kas nors duos niekam tikusį patarimą, o tu galėsi pasakyt ką šiurkščiai sarkastiško ir toliau save garsiai graužt. Nieko neįvyko. Ji vis žiūri, akys blizga, elektrinė dienos šviesa žaidžia plaukuose. Man taip nepatogu, taip trūksta dėmesio, todėl ištariu:

-Mano kambaryje pykstasi Napoleonas su Aleksandru Makedoniečiu. Negaliu eiti arbatos.

-Tai tikrai blogai. Gal kitą kartą.

-Gal kitą kartą.

Durys užsidarė be jokio garso. Tik išgirdau nelaimingą dienos šviesos šviestuvo atodūsį. Jis irgi neteko blizgančių plaukų ir spindinčių akių.

-Neini gert arbatos? - paklausė vienaragis. Buvo sunku suprast, ką jis murma, nes dantyse laikė teptuką ir lakavosi kanopas.

-Pasakiau, kad mano kambaryje pykstasi Napoleonas su Aleksandru Makedoniečiu.

-Melagis. Jie seniai nebesipyksta. Aleksandras užpyko, kad Napoleonas savo žirgą irgi pavadino Bucefalu, ir išvadino Napoleoną pamišusiu kompleksuotu neūžauga. Napoleonas išraudonavo, išpūtė žandukus ir išklykė Makedoniečiui į veidą: ,,pyyyderas”.

-Uoj, nešauk taip, kaimynai išgirs.

-Aš tik pasakoju, kaip buvo! Dabar jau nebesipyksta. Pasakoja apie senas geras pergales. Bet jaučiu neilgam, nes Aleksandras jau pradėjo aiškint, kaip reikėjo laimėt Vaterlo mūšį…

-Gal gali baigt? Man ir taip galvą skauda, o čia dar tas lakas.

-Pats išgalvojei vienaragį, lakuojantį kanopas, tai dabar ir taikstykis. O prie ko tie du išvis neįsivaizduoju. Bent jau neveltum vargšės istorijos į savo klampią sąmonę.

Sėdžiu, skauda galvą nuo asmeninių problemų, lako ir neišgertos arbatos, ir bandau susitaikyt su lakia vaizduote, nes, jei ne ji, likčiau toks vienišas, koks ir esu.

Rodyk draugams

Comments 1 komentaras »

Žūtbūtinio vombato apsakymas fantastinės miniatiūros konkurse - Kiškutis su viena ausyte.

Rodyk draugams

Comments Komentavo 3 »

Pagaliau lioviausi klijuoti sudužusias svajones ir nuleidęs rankas su pustuščiu entuziazmo buteliuku, kuris jau seniai nieko nebelipdė, stebėjau stojantį laiką.

Laiko srovė vis tirštėjo, lėtėjo, jis pats darėsi slogus ir sunkus, pradėjau justi, kaip išstumia orą iš plaučių, sugniaužia širdį. Supratau, kad bet kurią akimirką krūtinę sudraskys skausmas, o skausmo aš nemėgstu, negaliu jo pakęsti. Todėl padariau, ką visada sugebėjau geriausiai: pasidaviau iš atminties plūstantiems prisiminimams - geriems ir blogiems, reikšmingiems ir visai ne. Ir tiems, kurių jokiu būdu nenorėčiau pakartoti.

Nuosava praeitis pagavo į savo paradoksalią srovę, aš vis grimzdau gilyn ir tolyn, nuo dabarties ir nuo savęs, kol galiausiai susivaldžiau ir supratau esąs dvidešimtojo amžiaus pradžioje.

Buvau miške. Tylą perskrodė žmogaus balsas: ,,Sa, Brisiau, sa”. Akimirksniu supratau, kas tuoj įvyks. Taip pat suvokiau, jog nieko nebegaliu pakeisti ir sustingęs sulaukiau šūvio. Tekinas pasileidau pamiškėn. Nesustojau prie Brisiaus, iškart čiupau ir pargrioviau nespėjusį pabėgt Biliūną. Sugriebiau už pečių, atsisukau į save jo liūdną, ligos iškankintą veidą ir išrėkiau:
-Tik ne mažą baltą katytę!

Biliūnas tik gūžtelėjo pečiais, sumurmėjo panosėj - ,,atsiprašau…”.Tada skausmingai sukosėjo, lyg iš krūtinės bandytų išsiveržti širdis, bet jis jokia kaina nenorėjo jos paleisti, todėl tik kęsdamas nežmonišką skausmą sugebėjo išlikti žmogumi. Pakėlė apsiblausiusias akis, nudelbė žvilgsnį Brisių ir pratarė:

-Negali manęs išvežti rogutėmis į mišką. Dabar ruduo, neišeis. Paleisk mane ir aš pats nueisiu.

Paleidau. Nuėjo.

Patraukiu pamiške link kopų. Užlipau ant artimiausios. Priešais nieko nematau, tik mišką, bet girdžiu kaip simfoniškai ošia Jūra. Miške sėdi žmogus, tapo Karalių pasaką. Jam pozuoja vaizduotėje užgimę karaliai. Šie labai neramūs, vis muistosi, maskatuoja rankomis, pykstasi vienas su kitu, kaip ir nerimastinga tapytojo pasąmonė. Bet jis kartas nuo karto pasistengia, susikaupia, suvaldo savo šėlstantį vidinį pasaulį, tad karaliai nurimsta, sustingdami reikalingomis pozomis. Pamatęs, kad jį stebiu, net nepakelia akių, tačiau priekaištingai suburba:

-Juk matai, kad ir man sunku, bet aš darau, ką galiu. Neįsivaizduok esąs išskirtinis.

Nieko neatsakau, nes supykstu. Nukiūtinu atgal į mišką.

Priskrenta pasiklydėlis. Iš apdaro kunigas, sako turįs surasti Keturių kantonų ežerą ir apie jį parašyti eilėraštį. Atrodė susirūpinęs lyg žmogus, turintis padėti romantinės poezijos pagrindus. Bet aš nežinau, kur yra Keturių kantonų ežeras. Ir man nerūpi. Vis negalėjau atsikratyti slogaus jausmo, dėl mažos baltos katytės likimo, todėl išrėžiau visą tiesą: kad jis niekada netapsiąs vyskupu, kad nebesulauks atstatytos Trakų pilies. Kunigas-poetas pravirko. Bet man vis tiek nerūpi.

Toliau brendu mišku.

Kemsyne įstrigo koja, vos neparkritau. Pažiūrėjęs žemyn nustėrau. Į koją įsikabinęs miško paklotėje gulėjo paliegęs klipatų klipata. Iš jo buvo likęs tiktai žmogaus prisiminimas. Laikė taip tvirtai, kaip tik gali laikyti pusgyvis sarkastiškas tipas.

-Sveikas atvykęs į Dievų mišką, - sušvokštė bauginančiai, - jautiesi bejėgis, ar ne? Jau seniai turėjei suprasti, kad ironijos kaukė negelbės. Visas tavo gyvenimas yra kaukė.

Jaučiausi bejėgis. Desperatiškai mėginau išsilaisvinti. Jaučiausi taip beviltiškai, kaip Salomėja Nėris, rašydama poemą apie Staliną.

Beliko viena. Iš visų jėgų ištiesiau rankas ir įsikibau į dabartį. Lėtai pūškuodamas prisitraukiau. Laikas po truputį paleido širdį, lėtai iščiurleno iš plaučių, leisdamas atsikvėpti ir pamažu sugrįžo įpraston tėkmėn.

Tik klipata liko šalia. Kad primintų, kas laukia, jei vėl pasiduosiu.

Rodyk draugams

Comments Komentavo 4 »

Princesė sūpavosi sūpuoklėse nerūpestingai makaluodama kojomis, vis taisėsi vėjo darkomus plaukus ir skaitė žurnalą ,,Panelė princesė”. Ir, be abejo, laukė princo ant balto žirgo. Laukė taip ilgai, kad pažiūrėjo visas meksikietiškas muilo operas. O tada, kai jau buvo tokia nusivylusi, kad galvojo žiūrėt bolivudo filmus, atjojo princas.

-Labas, - sako princas, - aš esu princas ant balto žirgo.

Princesė taip apsidžiaugė, net žurnalas iš rankų iškrito. Bet geriau įsižiūrėjus, šypsena apsiblausė. Pats princas buvo toks šiaip sau. Jo žirgas visai ne baltas, o pilkšvas. Su ryškiai oranžiniais karčiais. Ir su vienu ragu. Bet, pamanė princesė, bandydama išlaikyti džiaugsmingą veidelį, princas yra princas. Žirgas, kad ir ne baltas, atrodė visai mielas, princesei ypač patiko kaip spindėjo jo ragas ir žvilgėjo lakuotos kanopos.

-Lipk, princese, ant žirgo, ir keliausim į vaivorykštę stebėti saulėlydžio, - tariamai užtikrintai ištarė princas, tiesdamas savo ranką. Princesė paėmė ranką, bandė užlipti, bet princas neišlaikė, ranka išsprūdo, kaip ir išsprūdo jam žodžiai: ,, uch kaip sunku”, princesė nudribo ant užpakalio. Aišku, visą laiką klykė. Su labai nepatenkinta išraiška veide bandė nepasiklysti suknelės klostėse, kol galiausiai atsistojo. Tada giliai atsiduso:

- Pati užlipsiu…

- Gggerai, - išlemeno princas.

Princesė įsikibo į princą, ir jie nujojo link vaivorykštės. Jojo lėtai, nes žirgas labai atsargiai statė kojas, vis svyravo, drebėjo ir inkštė. ,,Bet vis tiek žirgas” - , pamanė princesė. Tada kai ką atsiminė:

- O kas blogai su mano svoriu?!

- Ne, nieko… Čia… Čia aš kaltas. Jau seniai buvau sporto salėj.

- Tai kaip tu nugalėjei devyngalvį slibiną, piktąją raganą ir trolių ordą?

- Na… Troliams daviau cigarečių. Piktoji ragana dalyvauja pyragų kepimo konkurse. O devyngalvis slibinas jau seniai emigravo į Airiją.

- Tai ko taip ilgai užtrukai?

- Atkeliavau iš už devynių kalnų. Toli juk. O vienar… ,tai yra, baltų žirgų į troleibusą neįleidžia. Vieną kartą bandžiau, bet vairuotojas sakė eik tu…

- Aišku aišku, supratau, nebepasakok.

- Štai ir vaivorykštė, - parodė princas į spalvotai išterliotą medinį tiltelį.

Princesė net nebandė slėpti nepasitenkinimo:

- Hmm… Pats dažei?

- Taip.

- Vandeniniais dažais?

- Tai… paskui reiks jį nuplaut. Tai yra, vaivorykštė pranyks po lietaus, - nusišypsojo princas. Princesė nesišypsojo.

- Gal nelipkim ant jos? Pasigrožėkim iš čia…?

- Kaip nori, - mielai atsakė princas. Princesė iškart nušoko nuo žirgo ir ėmė nekantriai laukti saulėlydžio. Baltas žirgas dūsavo lyg būtų bėgęs maratoną.

- Žinai, - nedrąsiai pratarė princas, - aš naktimis persirengiu superherojum.

- Ane.

- Medžioju vampyrus.

- Ar dar ilgai?

- Ee…gal pusvalandis. Argi svarbu?

- Ech… - giliai atsiduso princesė ir išsitraukė iš rankinuko distancinio valdymo pultelį. Nukreipė į saulę ir paspaudė prasukimo mygtuką. Saulė kaip mat nusirito už miškų. - Viskas? Jau galiu eit?

- Bet aš dar norėjau… - princas nebespėjo pabaigti sakinio, nes princesė išjungė garsą. Princui ant balkšvo žirgo su vienu ragu beliko tik žvelgti, kaip ji neatsigręždama nustryksėjo per vaivorykštę, dar pavymui sušuko - ,,tu išvadinai mane stora!”.

- Tik nieko nesakyk, - pasakė princas žirgui.

- Tai gal nulipsi? Man sunku!

- Manau turėtum mesti rūkyti.

- Neliek savo nepasitenkinimo ant manęs. Nėra dėl ko liūdėt. Ji tokia šiaip sau. Švelniai tariant.

- Tai jo… Bet princesė yra princesė.

- Varom avižinių dribsnių su pienu.

- Negaliu, reikia pasikeist feisbuko būseną.

- O… Žadėjei man želė.

- Taip, nepamiršau.

- O galėsi paimt ir valgomos?

- Paimsiu ir valgomos ir plaukų želė…

Rodyk draugams

Comments Komentavo 2 »

Pažadino barbenimas į langą. Dar buvo tamsu, tai apgraibomis nusvyravau pažiūrėti, kas ten baladojasi. Atsargiai pravėriau langą, ir kambarį nutvieskė mėnulio šviesa. O pilnaties fone į mane žvelgė balta pailga galva su didelėmis akimis.

- Tai visgi dar nepabudau, - atsainiai sumurmėjau.

- Nemėgstu būti šitaip ignoruojama, - pasigirdo švelnus moteriškas balsas, - pats mane sapnuoji, aš čia juk niekuo dėta.

- Nu neplanavau sapnuot baltų arklių po langais.

- Niurni, lyg būtum neišsimiegojęs, o dar tebemiegi. Tiesiog šok man ant nugaros ir skrisim.

- Skrisim? Kuris čia neišsimiegojęs?

- Na, aš kaip ir pegasas, - sukrykštavo ji sumosavusi sparnais.

- Gerai, gerai. Kas belieka… - susiėmiau, trumpam nustojau burbėti ir atsargiai užsiropščiau ant pegasės nugaros. - Tai, kur varom?

- Juk sakiau, kad sapnuoji tu, - meiliai sužvengė pegasė. To dar betrūko, kad su manim flirtuotų kumelė. Jau norėjau garsiai pasipiktint, bet ji tęsė, - Na, žinant kaip nuspėjamai sudarinėji asocijacijas, turėtų būti kas nors su antikine graikija.

Aplink vien tamsa, tylu, tik vėjas švilpia tarp pegasės sparnų plunksnų. Nejauku. Reikia kažką pasakyt.

- Tai… Kas gero?

- Na, nieko ypatingo. Skraidau iš sapno į sapną. Bet darbas nenuobodus. Tik labai savotiški žmonės sapnuoja pegasus. O kaip tau sekasi?

- Man? Man gerai.

Vėl tyla. Labai nejauku sėdėti ant pegasės nugaros visiškoje tamsoje ir tyloje.

- Tai… Kaip šeima?

- Kaip niekam tikusiai palaikai pokalbį, - melodingai nusijuokė pegasė. Būtent, nusijuokė, o ne sužvengė.

- Kas čia juokingo?

- Juk žinai, kad pegasas gimė iš nukirstos medūzos galvos?

- Aaa… Užjaučiu. Sunki vaikystė turėjo būt.

- Nieko, aš pratusi.

- Pala, bet taip atsirado pegasas. O pegasę padarė Dzeusas iš pegaso šonkaulio?

- Oj ne. Aš esu būtent tas originalus pegasas. Tais laikais niekam nerūpėjo, pegasė tai, ar pegasas. O Dzeusas daro tik vienu būdu. Va, jau atskridom! Na, šok žemyn. Grįšiu paimt, kai baigsi.

- Ką baigsiu? - bet ji mikliai nuplasnojo aukštyn į dangų. Apsidairęs supratau, jog esu minioje žmonių su tunikomis. Pegasė neklydo, aš graikijoj. Žmonės labai šurmuliavo, kildino viską iš graikiškų žodžių, piktinosi, kad ,,Odisėja” visiškas popsas, palyginus su ,,Iliada”, aptarinėjo paskutinį Heraklio žygdarbį, apkalbinėjo Afroditės romaną su Hefaistu (gražuolė ir kalvis - ilgai netemps) ir džiaugėsi, koks patogus Akropolis, ten visos šventyklos po vienu stogu, didelis gardas vergams palikti, nuolaidos aukoms.

Staiga visi nuščiuvo. Iš to netikėtumo garsiai ištariau:

- Kas čia dabar bus?

- Herodotas skelbs topą.

- Septynis pasaulio stebuklus?

- Ne, tas buvo praeitą savaitę. Šiandien bus kiečiausių pranašų topas.

Ir tikrai, ant pakylos užlipo barzdočius su balta tunika. Jau norėjo prasižioti, bent ten pat užlipo piktas kinas. Aiškiai labai susinervinęs, kad Didžioji kinų siena neįtraukta į septynių turistinių objektų sąrašą. Nieko nelaukęs puolė mušti Herodotą drakono, gervės, tigro ir pekino anties stiliais. Pargriovęs bejėgį graiką prispaudė ir išrėkė tiesiai šiam į ausį:

- Kad man daugiau jokių subjektyvių topų! O tai kitą kartą sukišiu bambuką į…

Per sparnų planojimą nebeišgirdau sakinio pabaigos.

- Na, šok ant nugaros. Tai ką, pasismaginai?

- Kokia tu greita. Tai kad nelabai spėjau susigaudyt, kas vyksta.

- Greitai sutvarkiau vieną reikalą su tokiu vienaragiu.

- Vienaragiu? Draugavai su vienaragiu?

- Na, man buvo liūdna, žinai, sunki vaikystė…

- Cha cha cha, mirsiu iš juoko.

Kvatodamasis laikiausi už balto pegasės kaklo. Mes vis kylom aukštyn, ir saulė vis skaisčiau švietė. O pegasės kaklas pamažu pavirto balta pagalve.

Rodyk draugams

Comments Komentavo 2 »

- Kas čia per… Balti arkliai?– išmurmėjau bandydamas prasikrapštyti akis. Lyg tai neturėtų būt jų. Nes kaip ir nepamenu priežasties jiems atsirasti.

- Kokie arkliai? Aš vienas, ir visai ne baltas! – įnoringai man atsiliepė. Ir tikrai, žalioje pievoje stovėjo arklys. Pilkšvas, su pašiauštais, ryškiai oranžiniais karčiais.

- Atsiprašau… Ponis?

- Koks dar ponis?! Ką, nematai rago? Aš vienaragis! – Tiesa, ragą jis turėjo.

- Vienaragis? Tikrai? Žinai, visko mačiau, bet vienaragių nebūna.

- O tu kas toks dabar? – Nepatenkintai sužvengė vienaragis.

- Aš esu vampyrų medžiotojas.

- Vampyrų medžiotojų irgi nebūna! – Padaras pamaiviškai švystelėjo karčiais.

- Ką tu sau leidi… – sušvokščiau pro dantis. Ką jis supranta? Dėl vampyrų egzistavimo dar galima ginčytis. Bet niekas netrukdo būti vampyrų medžiotoju. Bet negi dabar ginčysies su kalbančiu arkliu oranžiniais karčiais. Ir dar vienu ragu. Vis dėl to tiesiai šviesiai, nors nelabai ryžtingai, paklausiau:

- O… tai kaip čia dabar… kalbi? Ir dar vienaragis?

- Ar nenustosi kabinėtis? Tai tas, tai anas netinka. Jau ir kalbėt nebegalima. Man ir taip bloga nuotaika.

- O kas atsitiko? – Pasiteravau iš mandagumo.

- Na, vaikštinėjau sau, šildžiausi prieš saulutę. Ir sutikau pro šalį einantį Froidą…

- O ne! – Jau nuoširdžiai sudejavau. – Tai prišnekėjo visokių nesąmonių? Ir, tikriausiai, apie ragą?

- Aha, apie ragą… Ir kodėl jis taip su manim? Aš gi paprasčiausias vienaragis. Su paprastu ragu. O jisai sakė, kad savo ragu aš išreiškiu…

- Gerai gerai, daugiau nebereikia. Įsivaizduoju… – Vargšas vienaragis, gerai dar, kad kokainu neišgydė. – Neklausyk to Froido, jis visada toks.

- Bet iš kur tokios mintys?

Aš tuo metu užsižiūrėjau į vienaragio kanopas:

- Dareisi… pedikiūrą?

- Ihaha. Tai yra, aha.

- Ir ragą nusiblizginai?

- Taip! Kaip malonu, kad pastebėjei, niekas nepastebi. O kaip sunku gaut ragų blizgesio. Ee… išduosiu paslaptį, tik niekam nesakyk! Pažadi? Tai va, čia ne blizgesys ragams, o bespalvis batų tepalas. Bet visai šauniai atrodo, ane?

- Na taip, blizga gi, - nebegaliu dabar išsiduot, kad esu tik sarkastiškas šiknius. O ir gerai, žvengia sau laimingas. – Bet kaip sugalvojei nusidažyt karčius oranžine spalva?

- Miške sutikau tokią moteriškę, grybavo. Pati nusidažiusi oranžine spalva, ir sakė, kad visos jos draugės taip pat, na, kai kurios violetine. Tai patarė ir man, sakė, labai jaunatviškai atrodo. Tu irgi pabandyk.

- Gal tiek to… Klausyk, gal gali pamėtėt iki centro?

- Mielai, bet turiu čia kai ką užbaigt.

- Tik nesakyk, kad meginsi pasmeigt Froidą.

- Eee… Nesakysiu…

- Kaip negražu.

- Dar negražiau daryti tai, ką jis sakė!

Toliau nebepasakosiu, nes vienaragis pradėjo keiktis kaip paskutinis kuinas. Ir kvietė kada susitikt prie avižinės košės dubenėlio. Tai va, dėl to ir vėlavau. Mano klausytoja priekaištingai išpūtė dideles akis ir įsistebeilijo į mane:

- Vienaragių tikrai nebūna. O jeigu ir būna, pas tave nei vieno numerio vienaragiai nekursuoja. Todėl naudokis autobusais. – Ir įsikniaubė siūti žaislinio kiškučio ausytės.

Rodyk draugams

Comments Komentavo 4 »