BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Temos “Apsakymai” archyvas


Jaučiu kaip nesulaikomai plyšta galva. Kaip kokia pigi striukė iš turgaus. Taip ir žinojau, kad reikėjo pirkt humanoj. Burna tokia sausa, tarsi būtų pripilta smėlio. Ne, tfuu, tikrai pilna smėlio! Kur aš? Tamsu. Ryžtingai pabandžiau kelis kartus atsimerkt. Staiga supratau, kad mano alsavimas atsimuša į kažką ir pripildo mažą erdvę aplink galvą. Pradėjau pernelyg giliai ir neritmiškai alsuoti, kvėpuoti pasidarė tik dar sunkiau, širdis ėmė pašėlusiai daužytis, sulig kiekvienu dūžiu tvinksėjo ausyse. Kur aš?! Palauk. Aš juk turiu rankas. Pamėginau pajudint. Raumenys įsitempė, bet rankos nepakilo. Kas per… O gal vis tik neturiu rankų. Bet pirštai laisvai juda. Apsičiupinėjau aplink. Rankos prie kažko pririštos per dilbius. Susivokiau, jog sėdžiu. Kojos nuleistos, sulenktos per kelius ir pririštos per blauzdas. Ant galvos kažkas užmauta. Per liemenį esu laisvas. Tai reiškia, kad galiu muistytis. Staigiai trūktelėjau. Ir kaip tik tada supratau, kaip neprotinga tai buvo - juk galiu nukristi ant bet ko. Kol virtau ant šono, laikas sustingo, permąsčiau visą savo gyvenimą, bet tai ilgai netruko, nes mano gyvenimas nykus ir šiaip jo neprisimenu. Šleptelėjau. Turbūt ant smėlio. Staiga atsilaisvinau, refleksiškai nusiplėšiau maišą nuo galvos.

Į akis tvieskė saulė. Turėjau prisimerkt. Tokia akinanti, karšta, abejinga ir neapsakomai vieniša dangaus skliaute dykumos saulė. Atsistojau laikydamas rankoje maišą. Prisidengęs juo akis apsižiūrėjau po kojom: nebuvo jokių kėdės, ar kokio kito daikto, prie kurio buvau pririštas nuolaužų. Nesvarbu, dabar tai nėra didžiausia mano problema. Pagaliau pakėliau šiek tiek apsipratusias akis. Aplink vien tik smėlis… Smėlio kalvos.

Situacija neatrodo suvokia protu, todėl nusprendžiau jo ir nenaudoti. Paprasčiausiai eisiu į priekį link artimiausios kalvos. Sunkiai kilnodamas sustirusias kojas nuklampojau aukštyn kalva. Smėlis bjauriai lindo į batus. Užteko kelių žingsnių, kad reiktų pailsėt atsirėmus rankom į kelius. Lėtai atsitiesiau. Negaliu patikėt, negi nebuvau pasukęs galvos į šoną? Ten buvo medinė būdelė. Prišokau ir plėšte atplėšiau duris. Į mane žvelgė dvi įkritusios akys barzdotame, apžėlusiame veide:

-Užimta! - išrėkė barzdočius ir užtrenkė duris.

-Kur aš? Kas čia vyksta? - susijaudinęs baladojausi į medines duris.
-Sakau, kad užimta!

Bet aš nesilioviau trankęs durų.

-Ką, jau nusišikt nebegalima?! - šitie žodžiai mane kažkaip paveikė. Galima sakyt, grąžino realybėn. Nors nelabai supratau, ar čia išvis kas nors realaus. Gal sapnuoju. O gal prieš tai sapnavau, o dabar atsibudau? O gal įdėjau į mikrobangų krosnelę metalinių indų ir patekau į alternatyvią paralelinę visatą? Į šiknių visatą…

- Nu, - iš būdelės pasigirdo popieriaus šiugždėjimas, - aš tuoj. Ai ne… vis tik užtruksiu. Žinai ką? Va, imk, - durys prasivėrė, o plyšyje pasirodė puodelis. Be abejo, aš paėmiau. Šaltas, aprasojęs puodelis su baltu skysčiu.

- Taigi gerk, čia pienas.

Aš išgėriau vienu mauku. Norėčiau sustabdyti tą akimirką, kai numalšini troškulį. Vienas didžiausių malonumų…

-Ačiū. Labai ačiū.

-Nėr už ką, - pasigirdo duslus balsas iš už medinių durų. - O dabar galiu pasakyti, kur esi. Esi pragare. Taip, taip, pragare. Įsitikinsi tuo, kai nusileisi į tą daubą priešais duris. Geros viešnagės ir nedidelių kančių tau.

-Ką… Gerai… - O kas belieka? Nuėjau link tos daubos. Tiesą sakant, nelabai juo patikėjau. Per daug viskas keista. Tuo pačiu, viskas ir įmanoma…

Pamačiau du ūsuotus vyrus. Su skirtingom uniformom. Panašūs į Staliną ir Hitlerį. Pastarasis šukavo Stalinui ūsus. Hitleris pastebėjo, kad aš įsistebeilijau ir priekaištingai sukrenkštė mano pusėn. Susigėdęs nuleidau akis ir skubiai nušlepsėjau šalin. Už nugaros išgirdau: ,,nu gerai, dabar tu mane”.

Po kelių minučių, saulei negailestingai tvieskiant į pakaušį, supratau, kad matytas vaizdas nėra pats blogiausias dalykas dabartinėje situacijoje. Saulė mane paprasčiausiai pribaigs. Gal grįžti pas šiknių pieno?

-Padėk man! - pasigirdo šiurpus klyksmas iš apačios. Pajutau kažką stipriai gniaužiant kairę koją. Palenkęs galvą pamačiau nušiurusį akiniuotą tipą, kuris klūpėjo apsikabinęs mano koją.

- Kas per…
-Padėk man, prašau! Ką man daryt? Ką daryt… Viskas. Priėjau galą. Nieko nebegaliu sugalvot.

Pirmiausia pabandžiau mandagiai nusipurtyti nuo kojos tą prielipą. Nepavykus paklausiau:

-Tai… kas nutiko?

-Aš sukūriau du šimtus šešiolika muilo operų. Prastų, jokios meninės vertės neturinčių serialų, kurie neša pinigus ir leidžia man išdidžiai vadintis prodiuseriu. O dabar… Dabar priėjau tokį tašką, kad visas temas taip nuvalkiojau, jog nebesugalvoju nieko prasto. Viskas, kas ateina į galvą, yra neabejotinas šedevras. Ką man daryt? Supratau, kad esu talentingas. Bet aš nenoriu, nenoriu. Baisus jausmas, tikra kankynė.

-Nežinau. Apsimesti talentingu labai paprasta. O vat atvirkščiai tai beveik neįmanoma. - Jo akys prisipildė ašarų. Negaliu ištverti šitokio liūdesio. Spyriau jam dešine koja į veidą ir iš visų jėgų nuskuodžiau tolyn nuo jo. Siaubinga to prielipo padėtis. Niekam nelinkėčiau.

Toks jausmas, kad saulė nejuda. Įkyriai kabo virš galvos. Tyčiojasi iš manęs. Viena ir tuo patenkinta. Išdegina paskutinius syvus iš tokių vargetų kaip aš, pasiteisindama tuo, kad šildo pasaulį. Veidmainė. Jaučiuosi kaip Ikaras. Tik be sparnų. Ir be galimybių priartėt prie saulės. Tik jaučiu ją. Ji taip toli, bet niekaip manęs nepaleidžia. Tai pasidarė asmeniška. Tu viena danguj, aš vienišas dykumoj, tai kodėl negalim sutarti? Žinau, kad tu tik apsimeti laiminga. Žinau tai.

-Jaunuoli, gal nori mochito? - Išgirdau šituos žodžius kaip tik tą akimirką, kai buvau bepradedąs rėkti.

- Noriu. Tai yra, ačiū, būtų labai nuostabu.

Žmogus man padavė iki pat viršaus ledu užpildytą taurę, papuoštą mėtos šakele. Priglaudžiau prie lūpų lėtai mėgaudamasis vėsa.

-Ką jūs čia veikiate?

-Medžiojau vidinius demonus, - jisai mostelėjo ranka į ant žemės gulintį vinčesterį. - Deja, vieną kartą prašoviau. Prašom sėstis prie baro, vietos čia apsčiai.

Aš atsisėdau prie baro. Čia buvo tamsu ir vėsu, nesimatė žmogaus veido.

-Mochito daug geriau nei puodelis pieno.

-Cha! Buvai sutikęs karviolakį?

-Ką tokį?

-Toks bičas, kuris dieną sėdi tualete, o naktį, šviečiant pilnačiai, pavirsta karve, slankioja aplink ir prašo jį pamelžti. Visiškas iškrypėlis.
Mane net sutasė.

-Nesijaudink. Visiem pasitaiko. Beje, aš Ernestas.

-Malonu. Deja, nepamenu savo vardo.

-Normalu. Aš irgi ne iš karto prisiminiau.

-Kas čia per vieta, Ernestai?

-Čia kažkas panašaus į svajonių kapines.

-Tas karviolakis sakė, kad čia pragaras.

-Ne, pragare nėra vilties. O čia susirenka tik tie, kas nori. Iš čia bet kurią akimirką gali ištrūkti. Tu irgi pats pasirinkai vienas klaidžioti po dykumą.

-Nieko nesuprantu, aš tiesiog atsipeikėjau su maišu ant galvos. Iš tikro, tai manau, kad nekenčiu saulės. Viskas man čia pernelyg beprotiška.

Ernestas pastatė ant baro tuščią taurę ir pamojo barmenui padaryti dar vieną kokteilį. Tada neskubėdamas pasuko galvą į mane:

-Žinai, gali būti, kad ir esi išprotėjęs. O visa šita dykuma tiktai haliucinacijos. Tokiu atveju ir aš būčiau tik tavo liguistos pasąmonės vaisius. Žinai, visai neblogai būtų. Tai reikštų, jog nesu atsakingas už daugybę prastų sprendimų.

-Tikrai įdomu. Bet aš taip pat galiu būti susapnuotas arba išhaliucinuot… suhaliuci… haliucinacijos padarinys. Neturiu vardo. Ir visame kame nematau jokios logikos. Kaip sužinoti, kaip yra iš tikro?

-Yra vienintelis būdas. Visa, kas vyksta, priimti kaip realybę. Ir nekvaršinti sau galvos. Ir pamiršk ją. Ji tau per karšta.

Ir aš pamiršau. Bet likau klaudžioti po dykumą.

Rodyk draugams

Comments Komentavo 2 »

-Jūs režisierius?

Žmogus už stalo su vešliais juodais antakiais susiraukia:

-Pagal scenarijų jūs turėjote pasibelsti, sulaukti mano ,,prašom”, užeiti ir pasakyti: ,,Laba diena, aš ieškau režisieriaus”.

-Žinau, žinau…

-O dabar jau turėjote atsiprašyti, jog nesilaikote scenarijaus. Man sunku su jumis bendrauti. - Juodi žmogėno antakiai susiraukė. Ne piktai, o greičiau iš nuostabos.

-Aš ir atėjau dėl to, kad nebenoriu laikytis scenarijaus.

Dabar žmogus kitapus stalo nuoširdžiai nustebo:

-Atsiprašau? Kodėl? Pametėt savo žodžius? Aš tuoj surasiu jūsų.

Kol jis nervingai kniso stalo stalčius, aš keletą kartų atsikrenkščiau tarsi ruošdamasis rimtai kalbai ir pralemenau:

-Aš turiu savo žodžius. Tiesiog nebenoriu vaidinti.

-Ką? Nesuprantu. Visi turi savo vaidmenis. Ir vaidina. Kitaip nieko nevyktų. Nesuprantu kaip gali būti kitaip.

-Aš žinau… Bet ar galima bent jau perrašyt scenarijų?

-O kam? Scenarijai tobuli. Kiekvienas žmogus susikuria savo siužetą. Scenaristai tik pakoreguoja, kad viskas puikiai eitųsi, kad susiderintų su kitų žmonių scenarijais. Vaidinimas turi vykti nepriekaištingai.

-Aš vis tiek nepatenkintas. - Vis dar valdžiausi, nors buvau visiškai ant ribos, net pradėjau nevalingai šypsotis.

-Kuo? Kuo nepatenkintas? Niekas nekaltas, kad nežinote, ko norite. Viskas vyksta tobulai! Visi vaidina nepriekaištingai! Todėl siūlau grįžti prie savo vaidmens.

-Galiu bent jau dialogus pakeisti?

-Vargeli tu mano! Ir kam juos keisti?

-Bet man nepatinka! Kodėl negaliu tiesiog imti ir pasakyti: ,,myliu”, ,,nekenčiu”, o turiu šnekėti visokias nesąmones bent trejus metus, ilgai ir nuobodžiai žaisti visokius socialinius žaidimus, apsimetinėti, meluoti, vaidinti, atlikinėti nieko nereiškiančius mandagumo ritualus, kurie visiems nemalonūs?!

-Tik nereikia isterijų. Aš rimtas ir supratingas žmogus. Išsiaiškinkim reikalą kaip suaugę žmonės. Be to, jei taip ilgai nesugebėjote pasakyti, reiškia, visai nemylite.

-Eik tu…

-Viskas gerai, pagal scenarijų galite mane pasiųsti. Ir dar galite du kartus trenkti į veidą ir spirti į… Žinote, aš kai ką sugalvojau. Galiu jums duoti naują vaidmenį gyvenimo spektaklyje. Ką manote?
Nuo šiol vaidinu kvailį, kuris sako tai, ko niekas nenori girdėti.

Rodyk draugams

Comments Komentavo 5 »

Atsikėlė autobuso vairuotojas Antanas labai anksti, taip anksti, kad dauguma šį laiką apibūdina ,,labai vėlai”. Rytais jis darydavo daugybę svarbių dalykų: užsisagstydavo marškinius, bet palikdavo apatinę sagą neužsegtą; įsidėdavo cukraus į puodelį, bet pamiršdavo kiek įsidėjo, tada cukrų išpildavo atgal į cukrainę ir įdėmiai suskaičiuodavo iki trijų su puse šaukštelių; įtariai nužvelgdavo šaldytuvą, vis nepasitikėdamas, kad uždarius dureles šviesa užgęsta. Turėtų užgesti, bet jeigu jis meluoja? Juk taip lengva meluoti, jei nieks negali patikrint ar sakai tiesą. Belieka pasitikėti. O pasitikėti šaldytuvu yra gan keistoka.
Bet svarbiausias dalykas, kurį kiekvieną rytą padarydavo Antanas - jis akies krašteliu pažiūrėdavo į savo miegantį penkerių metų sūnų. Ir ateidavo į darbą taip, kad, jei reiktų, tai pats nustumtų autobusą rankomis per visą miestą. Aišku, jis žinojo, kad šito neprireiks, todėl tiktai nuoširdžiai nusišypsodavo kolegoms, paspausdavo ranką taip lyg būtų dešimt metų nesimatę geriausi draugai.
Ir kaip sunku buvo Antanui, kai jis norėjo taip pat mielai nusišypsoti ir pagelbėti trilinkai bobutei, kuri pusantros minutės bandė apsispręsti, ar tai jai reikalingas autobusas, tada dvi minutes lipo į jį, tada susivokė, kad tai ne tas autobusas ir dvi su puse minutės lipo laukan. Kaip Antanas norėjo iššokti iš savo vietos, pagriebti bobutę už parankės ir mikliai ją išvaduoti iš autobuso. Bet turėjo meluoti, kaip ir kiekvieną dieną. Nes niekas nesupras - kolegos, pypinantys už nugaros, abejingi keleiviai, kurie apsimeta, jog nieko negirdi ir niekas jiems nerūpi, nors nervingai trepsi kojomis, rūpindamiesi, ar nepavėluos į darbą, mokyklą, universitetą, atvirai burbančios kitos bobutės, kurios niekur neskuba, bet jaučiasi labai svarbios, dalyvaudamos visuomeniniame gyvenime. Todėl Antanas apšaukė bobutę. Drebančiom rankom laikydamas vairą. Šįkart labai stengėsi meluoti, todėl pavartojo vieną keiksmažodį.

Bobutė išlipo, autobusas nuvažiavo.

Rodyk draugams

Comments Komentavo 6 »

Pagaliau lioviausi klijuoti sudužusias svajones ir nuleidęs rankas su pustuščiu entuziazmo buteliuku, kuris jau seniai nieko nebelipdė, stebėjau stojantį laiką.

Laiko srovė vis tirštėjo, lėtėjo, jis pats darėsi slogus ir sunkus, pradėjau justi, kaip išstumia orą iš plaučių, sugniaužia širdį. Supratau, kad bet kurią akimirką krūtinę sudraskys skausmas, o skausmo aš nemėgstu, negaliu jo pakęsti. Todėl padariau, ką visada sugebėjau geriausiai: pasidaviau iš atminties plūstantiems prisiminimams - geriems ir blogiems, reikšmingiems ir visai ne. Ir tiems, kurių jokiu būdu nenorėčiau pakartoti.

Nuosava praeitis pagavo į savo paradoksalią srovę, aš vis grimzdau gilyn ir tolyn, nuo dabarties ir nuo savęs, kol galiausiai susivaldžiau ir supratau esąs dvidešimtojo amžiaus pradžioje.

Buvau miške. Tylą perskrodė žmogaus balsas: ,,Sa, Brisiau, sa”. Akimirksniu supratau, kas tuoj įvyks. Taip pat suvokiau, jog nieko nebegaliu pakeisti ir sustingęs sulaukiau šūvio. Tekinas pasileidau pamiškėn. Nesustojau prie Brisiaus, iškart čiupau ir pargrioviau nespėjusį pabėgt Biliūną. Sugriebiau už pečių, atsisukau į save jo liūdną, ligos iškankintą veidą ir išrėkiau:
-Tik ne mažą baltą katytę!

Biliūnas tik gūžtelėjo pečiais, sumurmėjo panosėj - ,,atsiprašau…”.Tada skausmingai sukosėjo, lyg iš krūtinės bandytų išsiveržti širdis, bet jis jokia kaina nenorėjo jos paleisti, todėl tik kęsdamas nežmonišką skausmą sugebėjo išlikti žmogumi. Pakėlė apsiblausiusias akis, nudelbė žvilgsnį Brisių ir pratarė:

-Negali manęs išvežti rogutėmis į mišką. Dabar ruduo, neišeis. Paleisk mane ir aš pats nueisiu.

Paleidau. Nuėjo.

Patraukiu pamiške link kopų. Užlipau ant artimiausios. Priešais nieko nematau, tik mišką, bet girdžiu kaip simfoniškai ošia Jūra. Miške sėdi žmogus, tapo Karalių pasaką. Jam pozuoja vaizduotėje užgimę karaliai. Šie labai neramūs, vis muistosi, maskatuoja rankomis, pykstasi vienas su kitu, kaip ir nerimastinga tapytojo pasąmonė. Bet jis kartas nuo karto pasistengia, susikaupia, suvaldo savo šėlstantį vidinį pasaulį, tad karaliai nurimsta, sustingdami reikalingomis pozomis. Pamatęs, kad jį stebiu, net nepakelia akių, tačiau priekaištingai suburba:

-Juk matai, kad ir man sunku, bet aš darau, ką galiu. Neįsivaizduok esąs išskirtinis.

Nieko neatsakau, nes supykstu. Nukiūtinu atgal į mišką.

Priskrenta pasiklydėlis. Iš apdaro kunigas, sako turįs surasti Keturių kantonų ežerą ir apie jį parašyti eilėraštį. Atrodė susirūpinęs lyg žmogus, turintis padėti romantinės poezijos pagrindus. Bet aš nežinau, kur yra Keturių kantonų ežeras. Ir man nerūpi. Vis negalėjau atsikratyti slogaus jausmo, dėl mažos baltos katytės likimo, todėl išrėžiau visą tiesą: kad jis niekada netapsiąs vyskupu, kad nebesulauks atstatytos Trakų pilies. Kunigas-poetas pravirko. Bet man vis tiek nerūpi.

Toliau brendu mišku.

Kemsyne įstrigo koja, vos neparkritau. Pažiūrėjęs žemyn nustėrau. Į koją įsikabinęs miško paklotėje gulėjo paliegęs klipatų klipata. Iš jo buvo likęs tiktai žmogaus prisiminimas. Laikė taip tvirtai, kaip tik gali laikyti pusgyvis sarkastiškas tipas.

-Sveikas atvykęs į Dievų mišką, - sušvokštė bauginančiai, - jautiesi bejėgis, ar ne? Jau seniai turėjei suprasti, kad ironijos kaukė negelbės. Visas tavo gyvenimas yra kaukė.

Jaučiausi bejėgis. Desperatiškai mėginau išsilaisvinti. Jaučiausi taip beviltiškai, kaip Salomėja Nėris, rašydama poemą apie Staliną.

Beliko viena. Iš visų jėgų ištiesiau rankas ir įsikibau į dabartį. Lėtai pūškuodamas prisitraukiau. Laikas po truputį paleido širdį, lėtai iščiurleno iš plaučių, leisdamas atsikvėpti ir pamažu sugrįžo įpraston tėkmėn.

Tik klipata liko šalia. Kad primintų, kas laukia, jei vėl pasiduosiu.

Rodyk draugams

Comments Komentavo 4 »