BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Temos “Be temos” archyvas


Prieš neapibrėžtą laiko tarpą įvyko steigiamasis Beviltiškai Apgailėtinų Romantikų su Polinkiu į Cinizmą (BAR su PC) posėdis, kurį sudarė beveik vienas skausmingai blaivaus proto asmuo. BAR su PC posėdžio metu priimta beviltiškai romantiška deklaracija su ciniškais iškrypimais. Ji buvo iškilmingai patvirtinta visų posėdžio narių. Deklaraciją nuspręsta paviešinti:
1. Kiekvienas žmogus turi prigimtinę teisę pasijusti apgailėtinu ir neapsimetinėti prieš visą likusį pasaulį.
2. Susiriesti embriono pozoje, užsimerkti ir įsivaizduoti, jog visos bėdos pradings, nėra toks jau smerktinas dalykas. Vis dėlto, rekomenduojama neviršyti maksimalios leistinos trukmės - trijų valandų per parą.
3. Žiūrėti į žvaigždes yra vis dar labai romantiška. Tai tiesiog nesenstanti klasika.
4. Verkšlenimo, skundimosi ir dejavimo (VSD) nauda vis dar išlieka diskusijų objektu, nes nėra vienareikšmiškų šių veiksmų poveikio įrodymų. BAR su PC laikosi nuomonės, jog šie veiksmai turėtų būti taikomi tiktai rinktinėse situacijose. Per dažnas VSD naudojimas gali sukelti toleranciją, ir ateityje gali žymiai susilpnėti VSD poveikis, gali tekti panaudoti žymiai daugiau VSD trokštamam tikslui pasiekti. Dėl to BAR su PC rekomenduoja tik trumpalaikį VSD naudojimą.
5. Liūdesys yra natūrali egzistencijos dalis. Frazės ,,pralinksmėk gi‘‘, ,,ko toks surūgęs(usi)?”, gali būti traktuojamos kaip pasikėsinimas į laisvą ir nepriklausomą asmenybę.
6. Vilties praradimas (VP) visada turėtų būti tik trumpalaikis. Jei VP trunka ilgiau kaip 122 dienas per metus arba 90 dienų iš eilės, yra tikslinga specialisto konsultacija arba skubi vilties transplantacija.
7. Apgailėtinumas ir cinizmas neturėtų būti totaliniai. Tačiau kol kas aiškios ribos nėra nustatytos ir net BAR su PC negali pateikti dėmesio vertų rekomendacijų.
8. Sąrašas bus papildomas vėlesnių posėdžių metu, bei pasirodžius naujausioms rekomendacijoms iš Europos perspektyvių cinikų-romantikų draugijos.

Rodyk draugams

Comments Komentavo 4 »

Įsivaizduokim pievą. Joje nėra nei kuokštelio žolės. O jei ir yra, tai ji tikrai ne žalia. Pačiame centriausiame pievos geometriniame ir geografiniame viduryje stovi medis. Taip taip, būtent - ne auga, bet stovi. Tačiau medis yra neabejotinai gyvas, nes ant vienos iš ne itin dailių šakų kabo žalias lapas. Nesvarbu, kad tik vienas; faktas - medis vis dar gyvas. Galbūt netgi dar ir augti pradės. O mažas žalias lapelis kantriai sau kybo. Draskomas vėjo nenutrūksta, atėjus rudeniui minimaliai paruduoja, o žiemą nesušąla. Net ir pats nebeprisimena kiek žiemų yra matęs. Ir toliau kantriai laukia, kol sužaliuos daugiau lapelių. Nes jaučiasi šiek tiek vienišas. Deja, bet vieną dalyką jis prarado - humoro jausmą.

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Ne itin sekasi, jei po langais kiekvieną vidurnaktį renkasi neaiškūs žmogystos. Nelabai jų klausausi, bet tikrai kad neaptarinėja Dostojevskio kūrybos… Ir išvis savo kalboje vartoja vienintelę iš rusų kalbos kilusią metaforą, kuria jie išreiškia pyktį, skausmą, džiaugsmą, nusivylimą, neapykantą, susierzinimą ir kitas kelias likusias emocijas, kokios tik nusėda ant jų iki žvilgesio nenuskustų galvų.

Niekada nesupratau, ką jie ten veikia. Gal prisisiuvinėja papildomas juosteles prie treningų? Aš irgi nenorėčiau, kad kas nors matytų tokį intymų procesą, todėl daryčiau tai naktį, su geriausiais savo sielos ir treningų broliais prie kažkokio namo kampo.

Pagal tai, kad iš telefonų pradėjo leisti muzikėlę padariau išvadą, jog ten šokiai. Tik merginų nesigirdi. Tačiau aš liberalus žmogus, nežadu jų teisti dėl orientacijos.

Neužmigsiu, kol nesuprasiu, ką jie ten veikia. Žmonės, skaitantys daug makulatūros ir niekada nesupratę septintos klasės fizikos kurso, sako, kad katinai siurbia neigiamą, o šunys skleidžia teigiamą energiją. Įdomu, ką skleidžia šitie mano naujausi draugai po langais?

Rodyk draugams

Comments Komentavo 3 »

Alfredas buvo geraširdis vampyras. Jis paprasčiausiai mėgo daryti gerus darbus. Dėl to užsirašė į pirmosios pagalbos kursus. Alfredui sekėsi taip gerai, kad jis atgaivino manekeną. Tas atmerkė siaubo kupinas plastikines akis, palenkė galvą į priekį (tai buvo vienintelis judesys, kurį jis galėjo padaryti). Pamatė, kad neturi nei rankų nei kojų, jau norėjo apsiverkti (vis tiek nebūtų galėjęs), bet tada iš savo nebylaus plastikinio gyvenimo prisiminė, jog jam darė dirbtinį kvėpavimą burna į burną du tūkstančiai šeši šimtai trisdešimt trys žmonės, iš kurių dviejų tūkstančių šešių šimtų dvidešimt trijų jisai nei už ką nebūtų apsižiojęs realiame gyvenime, ir suklykė taip, kaip gali tiktai bekojis berankis gaivinimo manekenas, suvokęs savo buities klaikumą.

O Alfredas tuo metu jau buvo pasivertęs šikšnosparniu ir mėgino išgaudyti vabzdžius kenkėjus. Tačiau įsipainiojo į apkūnaus (odinė apranga ypatingai paryškino jo tobulą 60-90-60 figūrą) baikerio ilgus riebaluotus plaukus ir turėjo kartu nuvažiuoti bent keturiasdešimt kilometrų. Alfredas labai tikėjosi, jog naujasis jo odinis bičiulis buvo išgėręs tik penkis, o ne šešis bokalus alaus. Kai baikeris sustojo šalikelėje atsikratyti dalies alaus, Alfredas atvirto į geraširdį vampyrą ir padarė dar vieną gerą darbą nusukdamas odiniam bičiuliui sprandą.

Vakarais Alfredas gerdavo rezus neigiamą kraują su ledu, valgydavo šaldytos eritrocitų masės drebučius ir visai neprisimindavo, kad, prieš tapdamas vampyru, gerdavo, mušdavo žmoną, tada su ja gerdavo, tada mušdavo vaikus, tada gerdavo su vaikais, o galiausiai jau vaikai jį mušdavo. Dar Alfredas mėgdavo gazuotą ketvirtos grupės kraują be aštunto krešumo faktoriaus, bet net ir jį gerdamas neprisimindavo, kad vampyru tapo pirmą kartą pažiūrėjęs popietę su Algimantu Čekuoliu. Smegenys neatlaikė informacijos srauto…

Vieną kartą Alfredas sutiko nuostabaus grožio baltaakę žydraplaukę mergaitę ir bemat jai prisipažino meilėje. Mergaitė nuoširdžiai atsakė, jog jai patinka tik holivudinio tipo vampyrai ir nemandagiai pasiuntė Alfredą tolyn.

Alfredui iš sielvarto plyšo širdis, iš kurios pasipylė šokoladinis pertepimas, klyksmas užstrigo gerklėj pavirsdamas vaniliniu kremu, o skausmas jį visą tiesiog išlydė ir karamelizavo. Taip iš Alfredo liko nemažas gabalas šokoladinio torto. Nuostabioji baltaakė mielai jį suvalgė, nes jai buvo atsibodę būt anoreksike.

Rodyk draugams

Comments Komentavo 5 »

Žūtbūtinis vombatas neįsivaizduojamai patenkintas, gavęs Stylish blog apdovanojimą iš pirmojiwi. Deja, nemėgstu pasakot apie asmeninį gyvenimą, palieku tai Vampyrų medžiotojui. Bet aklai laikausi visų nereikalingų taisyklių, tad esu priverstas atskleisti septynis dalykus apie save:

1.Studijuoju mediciną. Kol kas visas mano gyvenimas laikosi ant studijų, sukasi apie studijas. Tai neįtikėtinai užknisa, nes tai vienintelis mano tikras tikslas, ir tikrai žinau, kad privalau pabaigt, nes be to būčiau visiškas niekas, o dabar bent jau turiu viltį, kad kažkada būsiu kažkas. O kol kas… galiu pamatuot kraujospūdį.

2.Kung fu. Tai antra pagal svarbą veikla. Tiktai čia nėra jokių perspektyvų ateičiai, tik truputį prideda netikro pasitikėjimo, palaiko fizinę formą ir beveik nebūna mėlynių. Jei pakliūčiau į pavojingą situaciją, naudočiau kojų techniką - bėgčiau.

3.Turiu katiną. Nors ir kastruotas, jam su mergom sekasi geriau.

4.Nemėgstu tam tikros etninės grupės. Kol nesakau kokia, tol nėra rasizmas.

5.Mėgstu skaityti depresuotų paauglių blogus. Ypač gerai jaučiuosi, kai rašo su daugybe rašybos klaidų, tekste be egoizmo nėra jokios minties, labai juokingai hiperbolizuoti asmeniniai išgyvenimai, viskas vaizduojama nepagrįstai liūdnai. O man patinka nelaimingi žmonės, kurie turi visas galimybes būti laimingais.

6.Paauglystė man gerokai vėlavo, prasidėjo gal dvidešimties. Vis dar laukiu, kol praeis.

7.Gyvenime nieko nesuprantu. Nors atsiranda žmonių, kurie kartais supranta mane. To visai nesuprantu.

Dar kartą dėkui pirmojiwi. Tikrai verta dėmesio poezija.

Rodyk draugams

Comments Komentavo 3 »

Balta juoda, balta juoda, balta juoda. Gyvenimo zebras bėga nepaliaudamas. Noriu, kad maniškis būtų su vienu baltu dryžiu.

-Kodėl tu dryžuotas? - Tiesiai šviesiai paklausiu.

-Kad neįkąstų musė cė cė ir neužkrėstų mieglige, - visai nesutrikęs atsako.

-Pfff… Kam rūpi tokio globalumo problemos…

-Tavo egoizmo nesuvirškintų net karvė su keturiais skrandžiais. Nesuprantu, kodėl turėtum rūpintis zebro dryžiais.

-Palauk, palauk, tu man pamokslauji?

-Aš gi tavo gyvenimo zebras.

Mano gyvenimo zebras teisus. Nėra ko kvaršintis galvos bereikalingais dryžiais.

Nieko nelaukdamas išmainau apsnūdusią, bet darbingą tylą į ,,Miške”. Užleidžiu tamsai tris kampus, su sąlyga, kad įsileis keletą šelmiškų žvaigždučių, bet neleis įslinkti vampyrų nuvalkiotam mėnuliui. Nusišypsau į skruostą pakštelėjusiai vienatvei.

Žvaigždutės kikena, spingsi, tamsa juokingai niurzgia, kad šios trugdančios klausyt muzikos. Tik šalčio neįleidau, todėl jis ilgesingai žvelgia pro langą į nekasdieniškai linksmą vienatvę.

Galų gale, juk zebro papilvė balta, todėl jis ne juodas su baltais dryžiais, o baltas su juodais. Net tai jau gerai.

Rodyk draugams

Comments Komentavo 4 »

Pasidaro labai sunku, kai prarandi gebėjimą džiaugtis dalykais, kurie tavęs nedžiugina. Tada supranti, kaip lengva suvaidinti šypseną. Ir kad lengviausia meluoti apie laimę. Ypač kai nėra priežasčių liūdėti. Viskas tik dėl to, kad galėtum koja į koją eit su aplinkiniais. Nesuklubt, nepasilikt kur sėdėt po baltos akacijos krūmu. Siekti, lipti, nenukristi. Jei svajonė numiršta, tiesiog paspiri šalin, kad netrukdytų šliaužt aukštai iškėlus galvą. Tik kad nesudrebėtų ranka, kai šluosi sudužusias viltis. Juk vis tiek šukės atneša laimę, nors ir neaišku kam. Stengiuos kaip galima dažniau ką nors sudaužyt, vienas patikimiausių būdų skleisti laimę. Atrodytų taip lengva, o taip sunku. Sunkiausiai dūžta širdys. Plaka ir nekreipia jokio dėmesio į mano tariamai altruistiškus laimės siekius.

Na ir plakit sau savanaudiškai. Bet, jei sustosit, tai nepulsiu gaivint. Šukės laimę neša.

Toliau sau šliaužiu, karts nuo karto įsikibdamas į numestą spindulėlį, nes pats jau seniai nebešviečiu. Tas nesibaigiantis šaltis viską užgesino. Nemėgstu žiemos. Pasaulis pasidaro pilkas, šaltas ir nykus, visai kaip žvelgt į savo vidų, o to jau per daug. Man šalta. Mėgstu radiatorių ir vilnones kojines. Nemėgstu autobusų radiatorių, kurie šildo tik vieną koją. O kita šala. Tada jaučiuosi toks dvilypis ir pasimetęs tarp šilumos ir šalčio. Kaip nuolat meluojantis žmogus, net pats nebesuprantantis, kada sako tiesą. Kaip simboliška, kai grumiasi du priešingi pradai. Labai didinga. Dramatiška. Dramatizmas padeda į save atreipti dėmesį. Dėmesys kelia savigarbą. Savigarba turi kažką bendro su laime. Laimė atsiranda iš šukių.

Suduškit pagaliau kas nors.

Rodyk draugams

Comments 1 komentaras »

-Klausykit visi įdėmiai! Ypatinga situacija. Turim asmenį, kuris pasiruošęs nušokti kiekvieną akimirką. Visi gelbėtojai turi nedelsiant užimti pozicijas. Tuoj pat!

Nė trupučio negalvodamas užėmiau savo įprastinę vietą gelbėjimo lėktuve. Širdis ėmė daužytis, ausyse girdėjau tvinksėjimą, kuris užgožė variklių gausmą.

-Dėmesio! Pasiruošti šokt!

Nebegalėjau daugiau pasiruošti. Įsikibau į lėktuvo metalą ir žiūrėjau, kaip bąla pirštai.

-Pirmas! Pasiruošk! Šok!

-Antras! Pasiruošk! Šok!

-Trečias! - Tai aš. - Pasiruošk… - Paskutinio įsakymo nesulaukiau - ausyse švilpė, mintyse girdėjau ,,šok!‘‘.

Aš iššokau ir kritau, kad pagaučiau tą, kuri tuoj nušoks arba jau krenta. Mums retai pavyksta. Šokam aklai, krentam aklai, gaudom aklai, bet tai vis tiek geriau nei nieko nedaryti, negalim sėdėti, kai jos žūsta.
Į akis kažkas tvieskė. Viskas įvyko per greit, kad būčiau ką supratęs. Tiesiog susivokiau ją laikantis rankose. Ją, tokią neapsakomai žibančią ir neįsivaizduojamai liūdną.

-Paleisk mane, - tvirtai, bet švelniai ji pasakė, - aš turiu tai padaryti. Jiems reikia manęs. Niekas nebegali padėti, o aš dar galiu. Aš tokia maža ir nereikšminga, kad sugebėsiu pakeisti tokių pat mažų ir nereikšmingų žmonių likimus. Įsivaizduok save jų vietoj.

Aš įsivaizdavau. Rankos nevalingai atsileido. Išsigandęs truktelėjau parašiuto žiedą. Stebėjau akimirksniu išnykstantį šviesos tvyksnį. Ką aš padariau…

O krentanti žvaigždė išpildys norą tiems, kurie padarė viską, kad pasiektų, ko nori, bet vis tiek negavo. Todėl belieka stebėti dangų ir ieškoti krentančių žvaigždžių

Rodyk draugams

Comments 1 komentaras »

-Gal šiandien nemedžiosi vampyrų? Gal išgersim arbatos? - pasakė ji, sublizgėjo akimis, suspindėjo plaukais, kurie ramiai ir neskubėdami plaikstėsi dienos šviesos šviestuvų spinduliuose, klausiamai krestelėjo galvą ir švelniai pakėlė vieną antakį. Bet nenusišypsojo. O aš taip viltingai laukiau to mažyčio šilumos gabalėlio iš jos lūpų, kad netgi pajutau kaip kiaurai persmelkia šaltis, palikdamas mažą beribę tuštumą, ten, kur seniau plakdavo ar kaldavo, jau nebepamenu. Buvau bepradedąs galvoti, ką čia blogo padarius, kad bent pragare sušilčiau, kai balsas manęs pasigailėjo, savarankiškai priėmęs sprendimą ir prataręs:

-Aš negaliu. Turiu asmeninių problemų. - Ji nieko neatsakė, bet toliau nedėmesingai žiūrėjo į mano akis. Aš irgi nieko nesakiau, laukiau. Nes tai būtent ta frazė, po kurios lauki, tikiesi, kad kas nors duos niekam tikusį patarimą, o tu galėsi pasakyt ką šiurkščiai sarkastiško ir toliau save garsiai graužt. Nieko neįvyko. Ji vis žiūri, akys blizga, elektrinė dienos šviesa žaidžia plaukuose. Man taip nepatogu, taip trūksta dėmesio, todėl ištariu:

-Mano kambaryje pykstasi Napoleonas su Aleksandru Makedoniečiu. Negaliu eiti arbatos.

-Tai tikrai blogai. Gal kitą kartą.

-Gal kitą kartą.

Durys užsidarė be jokio garso. Tik išgirdau nelaimingą dienos šviesos šviestuvo atodūsį. Jis irgi neteko blizgančių plaukų ir spindinčių akių.

-Neini gert arbatos? - paklausė vienaragis. Buvo sunku suprast, ką jis murma, nes dantyse laikė teptuką ir lakavosi kanopas.

-Pasakiau, kad mano kambaryje pykstasi Napoleonas su Aleksandru Makedoniečiu.

-Melagis. Jie seniai nebesipyksta. Aleksandras užpyko, kad Napoleonas savo žirgą irgi pavadino Bucefalu, ir išvadino Napoleoną pamišusiu kompleksuotu neūžauga. Napoleonas išraudonavo, išpūtė žandukus ir išklykė Makedoniečiui į veidą: ,,pyyyderas”.

-Uoj, nešauk taip, kaimynai išgirs.

-Aš tik pasakoju, kaip buvo! Dabar jau nebesipyksta. Pasakoja apie senas geras pergales. Bet jaučiu neilgam, nes Aleksandras jau pradėjo aiškint, kaip reikėjo laimėt Vaterlo mūšį…

-Gal gali baigt? Man ir taip galvą skauda, o čia dar tas lakas.

-Pats išgalvojei vienaragį, lakuojantį kanopas, tai dabar ir taikstykis. O prie ko tie du išvis neįsivaizduoju. Bent jau neveltum vargšės istorijos į savo klampią sąmonę.

Sėdžiu, skauda galvą nuo asmeninių problemų, lako ir neišgertos arbatos, ir bandau susitaikyt su lakia vaizduote, nes, jei ne ji, likčiau toks vienišas, koks ir esu.

Rodyk draugams

Comments 1 komentaras »

Žūtbūtinio vombato apsakymas fantastinės miniatiūros konkurse - Kiškutis su viena ausyte.

Rodyk draugams

Comments Komentavo 3 »