Vampyrų medžiotojas

Siūlomas darbas rugiuose prie bedugnės. Vidurinis išsilavinimas nebūtinas, bet pageidautinas. Reikalinga B2 lygio neverbalinė kalba. Mielas charakteris būtų privalumas. Patirtis kviečiuose, kukurūzuose ir grikiuose (ryžiai griežtai netinka) prie bedugnės būtų didžiulis privalumas.

Atlyginimas sutartinis, priklauso nuo bedugnės gylio, šypsenos pločio, ryžto pasiaukoti darbui be pakankamo atlygio ir kitų faktorių. Darbas ne valandinis, trunka lygiai tiek, kad neliktų jokio asmeninio gyvenimo. Sudarysime puikias sąlygas darbui vienatvėje. Norintiems organizuojame kasmetinius tobulinimosi kursus ašarų pakalnėje.

Ypatingai lauksime išskirtinai netradicinio mąstymo asmenybių (šizofrenija, depresija ir suicidinės mintys visiškai netrukdys šiam darbui - kiekvienas darbuotojas pririšamas lynu, kad pats nenukristų į bedugnę ir tris kartus per parą ištraukiamas).

Gyvenimo aprašymus ir ligos istorijas įdėkite į butelį ir įmeskite į artimiausią jūrą (išskyrus negyvąją).

Ne itin sekasi, jei po langais kiekvieną vidurnaktį renkasi neaiškūs žmogystos. Nelabai jų klausausi, bet tikrai kad neaptarinėja Dostojevskio kūrybos… Ir išvis savo kalboje vartoja vienintelę iš rusų kalbos kilusią metaforą, kuria jie išreiškia pyktį, skausmą, džiaugsmą, nusivylimą, neapykantą, susierzinimą ir kitas kelias likusias emocijas, kokios tik nusėda ant jų iki žvilgesio nenuskustų galvų.

Niekada nesupratau, ką jie ten veikia. Gal prisisiuvinėja papildomas juosteles prie treningų? Aš irgi nenorėčiau, kad kas nors matytų tokį intymų procesą, todėl daryčiau tai naktį, su geriausiais savo sielos ir treningų broliais prie kažkokio namo kampo.

Pagal tai, kad iš telefonų pradėjo leisti muzikėlę padariau išvadą, jog ten šokiai. Tik merginų nesigirdi. Tačiau aš liberalus žmogus, nežadu jų teisti dėl orientacijos.

Neužmigsiu, kol nesuprasiu, ką jie ten veikia. Žmonės, skaitantys daug makulatūros ir niekada nesupratę septintos klasės fizikos kurso, sako, kad katinai siurbia neigiamą, o šunys skleidžia teigiamą energiją. Įdomu, ką skleidžia šitie mano naujausi draugai po langais?

Alfredas buvo geraširdis vampyras. Jis paprasčiausiai mėgo daryti gerus darbus. Dėl to užsirašė į pirmosios pagalbos kursus. Alfredui sekėsi taip gerai, kad jis atgaivino manekeną. Tas atmerkė siaubo kupinas plastikines akis, palenkė galvą į priekį (tai buvo vienintelis judesys, kurį jis galėjo padaryti). Pamatė, kad neturi nei rankų nei kojų, jau norėjo apsiverkti (vis tiek nebūtų galėjęs), bet tada iš savo nebylaus plastikinio gyvenimo prisiminė, jog jam darė dirbtinį kvėpavimą burna į burną du tūkstančiai šeši šimtai trisdešimt trys žmonės, iš kurių dviejų tūkstančių šešių šimtų dvidešimt trijų jisai nei už ką nebūtų apsižiojęs realiame gyvenime, ir suklykė taip, kaip gali tiktai bekojis berankis gaivinimo manekenas, suvokęs savo buities klaikumą.

O Alfredas tuo metu jau buvo pasivertęs šikšnosparniu ir mėgino išgaudyti vabzdžius kenkėjus. Tačiau įsipainiojo į apkūnaus (odinė apranga ypatingai paryškino jo tobulą 60-90-60 figūrą) baikerio ilgus riebaluotus plaukus ir turėjo kartu nuvažiuoti bent keturiasdešimt kilometrų. Alfredas labai tikėjosi, jog naujasis jo odinis bičiulis buvo išgėręs tik penkis, o ne šešis bokalus alaus. Kai baikeris sustojo šalikelėje atsikratyti dalies alaus, Alfredas atvirto į geraširdį vampyrą ir padarė dar vieną gerą darbą nusukdamas odiniam bičiuliui sprandą.

Vakarais Alfredas gerdavo rezus neigiamą kraują su ledu, valgydavo šaldytos eritrocitų masės drebučius ir visai neprisimindavo, kad, prieš tapdamas vampyru, gerdavo, mušdavo žmoną, tada su ja gerdavo, tada mušdavo vaikus, tada gerdavo su vaikais, o galiausiai jau vaikai jį mušdavo. Dar Alfredas mėgdavo gazuotą ketvirtos grupės kraują be aštunto krešumo faktoriaus, bet net ir jį gerdamas neprisimindavo, kad vampyru tapo pirmą kartą pažiūrėjęs popietę su Algimantu Čekuoliu. Smegenys neatlaikė informacijos srauto…

Vieną kartą Alfredas sutiko nuostabaus grožio baltaakę žydraplaukę mergaitę ir bemat jai prisipažino meilėje. Mergaitė nuoširdžiai atsakė, jog jai patinka tik holivudinio tipo vampyrai ir nemandagiai pasiuntė Alfredą tolyn.

Alfredui iš sielvarto plyšo širdis, iš kurios pasipylė šokoladinis pertepimas, klyksmas užstrigo gerklėj pavirsdamas vaniliniu kremu, o skausmas jį visą tiesiog išlydė ir karamelizavo. Taip iš Alfredo liko nemažas gabalas šokoladinio torto. Nuostabioji baltaakė mielai jį suvalgė, nes jai buvo atsibodę būt anoreksike.

Jaučiu kaip nesulaikomai plyšta galva. Kaip kokia pigi striukė iš turgaus. Taip ir žinojau, kad reikėjo pirkt humanoj. Burna tokia sausa, tarsi būtų pripilta smėlio. Ne, tfuu, tikrai pilna smėlio! Kur aš? Tamsu. Ryžtingai pabandžiau kelis kartus atsimerkt. Staiga supratau, kad mano alsavimas atsimuša į kažką ir pripildo mažą erdvę aplink galvą. Pradėjau pernelyg giliai ir neritmiškai alsuoti, kvėpuoti pasidarė tik dar sunkiau, širdis ėmė pašėlusiai daužytis, sulig kiekvienu dūžiu tvinksėjo ausyse. Kur aš?! Palauk. Aš juk turiu rankas. Pamėginau pajudint. Raumenys įsitempė, bet rankos nepakilo. Kas per… O gal vis tik neturiu rankų. Bet pirštai laisvai juda. Apsičiupinėjau aplink. Rankos prie kažko pririštos per dilbius. Susivokiau, jog sėdžiu. Kojos nuleistos, sulenktos per kelius ir pririštos per blauzdas. Ant galvos kažkas užmauta. Per liemenį esu laisvas. Tai reiškia, kad galiu muistytis. Staigiai trūktelėjau. Ir kaip tik tada supratau, kaip neprotinga tai buvo - juk galiu nukristi ant bet ko. Kol virtau ant šono, laikas sustingo, permąsčiau visą savo gyvenimą, bet tai ilgai netruko, nes mano gyvenimas nykus ir šiaip jo neprisimenu. Šleptelėjau. Turbūt ant smėlio. Staiga atsilaisvinau, refleksiškai nusiplėšiau maišą nuo galvos.

Į akis tvieskė saulė. Turėjau prisimerkt. Tokia akinanti, karšta, abejinga ir neapsakomai vieniša dangaus skliaute dykumos saulė. Atsistojau laikydamas rankoje maišą. Prisidengęs juo akis apsižiūrėjau po kojom: nebuvo jokių kėdės, ar kokio kito daikto, prie kurio buvau pririštas nuolaužų. Nesvarbu, dabar tai nėra didžiausia mano problema. Pagaliau pakėliau šiek tiek apsipratusias akis. Aplink vien tik smėlis… Smėlio kalvos.

Situacija neatrodo suvokia protu, todėl nusprendžiau jo ir nenaudoti. Paprasčiausiai eisiu į priekį link artimiausios kalvos. Sunkiai kilnodamas sustirusias kojas nuklampojau aukštyn kalva. Smėlis bjauriai lindo į batus. Užteko kelių žingsnių, kad reiktų pailsėt atsirėmus rankom į kelius. Lėtai atsitiesiau. Negaliu patikėt, negi nebuvau pasukęs galvos į šoną? Ten buvo medinė būdelė. Prišokau ir plėšte atplėšiau duris. Į mane žvelgė dvi įkritusios akys barzdotame, apžėlusiame veide:

-Užimta! - išrėkė barzdočius ir užtrenkė duris.

-Kur aš? Kas čia vyksta? - susijaudinęs baladojausi į medines duris.
-Sakau, kad užimta!

Bet aš nesilioviau trankęs durų.

-Ką, jau nusišikt nebegalima?! - šitie žodžiai mane kažkaip paveikė. Galima sakyt, grąžino realybėn. Nors nelabai supratau, ar čia išvis kas nors realaus. Gal sapnuoju. O gal prieš tai sapnavau, o dabar atsibudau? O gal įdėjau į mikrobangų krosnelę metalinių indų ir patekau į alternatyvią paralelinę visatą? Į šiknių visatą…

- Nu, - iš būdelės pasigirdo popieriaus šiugždėjimas, - aš tuoj. Ai ne… vis tik užtruksiu. Žinai ką? Va, imk, - durys prasivėrė, o plyšyje pasirodė puodelis. Be abejo, aš paėmiau. Šaltas, aprasojęs puodelis su baltu skysčiu.

- Taigi gerk, čia pienas.

Aš išgėriau vienu mauku. Norėčiau sustabdyti tą akimirką, kai numalšini troškulį. Vienas didžiausių malonumų…

-Ačiū. Labai ačiū.

-Nėr už ką, - pasigirdo duslus balsas iš už medinių durų. - O dabar galiu pasakyti, kur esi. Esi pragare. Taip, taip, pragare. Įsitikinsi tuo, kai nusileisi į tą daubą priešais duris. Geros viešnagės ir nedidelių kančių tau.

-Ką… Gerai… - O kas belieka? Nuėjau link tos daubos. Tiesą sakant, nelabai juo patikėjau. Per daug viskas keista. Tuo pačiu, viskas ir įmanoma…

Pamačiau du ūsuotus vyrus. Su skirtingom uniformom. Panašūs į Staliną ir Hitlerį. Pastarasis šukavo Stalinui ūsus. Hitleris pastebėjo, kad aš įsistebeilijau ir priekaištingai sukrenkštė mano pusėn. Susigėdęs nuleidau akis ir skubiai nušlepsėjau šalin. Už nugaros išgirdau: ,,nu gerai, dabar tu mane”.

Po kelių minučių, saulei negailestingai tvieskiant į pakaušį, supratau, kad matytas vaizdas nėra pats blogiausias dalykas dabartinėje situacijoje. Saulė mane paprasčiausiai pribaigs. Gal grįžti pas šiknių pieno?

-Padėk man! - pasigirdo šiurpus klyksmas iš apačios. Pajutau kažką stipriai gniaužiant kairę koją. Palenkęs galvą pamačiau nušiurusį akiniuotą tipą, kuris klūpėjo apsikabinęs mano koją.

- Kas per…
-Padėk man, prašau! Ką man daryt? Ką daryt… Viskas. Priėjau galą. Nieko nebegaliu sugalvot.

Pirmiausia pabandžiau mandagiai nusipurtyti nuo kojos tą prielipą. Nepavykus paklausiau:

-Tai… kas nutiko?

-Aš sukūriau du šimtus šešiolika muilo operų. Prastų, jokios meninės vertės neturinčių serialų, kurie neša pinigus ir leidžia man išdidžiai vadintis prodiuseriu. O dabar… Dabar priėjau tokį tašką, kad visas temas taip nuvalkiojau, jog nebesugalvoju nieko prasto. Viskas, kas ateina į galvą, yra neabejotinas šedevras. Ką man daryt? Supratau, kad esu talentingas. Bet aš nenoriu, nenoriu. Baisus jausmas, tikra kankynė.

-Nežinau. Apsimesti talentingu labai paprasta. O vat atvirkščiai tai beveik neįmanoma. - Jo akys prisipildė ašarų. Negaliu ištverti šitokio liūdesio. Spyriau jam dešine koja į veidą ir iš visų jėgų nuskuodžiau tolyn nuo jo. Siaubinga to prielipo padėtis. Niekam nelinkėčiau.

Toks jausmas, kad saulė nejuda. Įkyriai kabo virš galvos. Tyčiojasi iš manęs. Viena ir tuo patenkinta. Išdegina paskutinius syvus iš tokių vargetų kaip aš, pasiteisindama tuo, kad šildo pasaulį. Veidmainė. Jaučiuosi kaip Ikaras. Tik be sparnų. Ir be galimybių priartėt prie saulės. Tik jaučiu ją. Ji taip toli, bet niekaip manęs nepaleidžia. Tai pasidarė asmeniška. Tu viena danguj, aš vienišas dykumoj, tai kodėl negalim sutarti? Žinau, kad tu tik apsimeti laiminga. Žinau tai.

-Jaunuoli, gal nori mochito? - Išgirdau šituos žodžius kaip tik tą akimirką, kai buvau bepradedąs rėkti.

- Noriu. Tai yra, ačiū, būtų labai nuostabu.

Žmogus man padavė iki pat viršaus ledu užpildytą taurę, papuoštą mėtos šakele. Priglaudžiau prie lūpų lėtai mėgaudamasis vėsa.

-Ką jūs čia veikiate?

-Medžiojau vidinius demonus, - jisai mostelėjo ranka į ant žemės gulintį vinčesterį. - Deja, vieną kartą prašoviau. Prašom sėstis prie baro, vietos čia apsčiai.

Aš atsisėdau prie baro. Čia buvo tamsu ir vėsu, nesimatė žmogaus veido.

-Mochito daug geriau nei puodelis pieno.

-Cha! Buvai sutikęs karviolakį?

-Ką tokį?

-Toks bičas, kuris dieną sėdi tualete, o naktį, šviečiant pilnačiai, pavirsta karve, slankioja aplink ir prašo jį pamelžti. Visiškas iškrypėlis.
Mane net sutasė.

-Nesijaudink. Visiem pasitaiko. Beje, aš Ernestas.

-Malonu. Deja, nepamenu savo vardo.

-Normalu. Aš irgi ne iš karto prisiminiau.

-Kas čia per vieta, Ernestai?

-Čia kažkas panašaus į svajonių kapines.

-Tas karviolakis sakė, kad čia pragaras.

-Ne, pragare nėra vilties. O čia susirenka tik tie, kas nori. Iš čia bet kurią akimirką gali ištrūkti. Tu irgi pats pasirinkai vienas klaidžioti po dykumą.

-Nieko nesuprantu, aš tiesiog atsipeikėjau su maišu ant galvos. Iš tikro, tai manau, kad nekenčiu saulės. Viskas man čia pernelyg beprotiška.

Ernestas pastatė ant baro tuščią taurę ir pamojo barmenui padaryti dar vieną kokteilį. Tada neskubėdamas pasuko galvą į mane:

-Žinai, gali būti, kad ir esi išprotėjęs. O visa šita dykuma tiktai haliucinacijos. Tokiu atveju ir aš būčiau tik tavo liguistos pasąmonės vaisius. Žinai, visai neblogai būtų. Tai reikštų, jog nesu atsakingas už daugybę prastų sprendimų.

-Tikrai įdomu. Bet aš taip pat galiu būti susapnuotas arba išhaliucinuot… suhaliuci… haliucinacijos padarinys. Neturiu vardo. Ir visame kame nematau jokios logikos. Kaip sužinoti, kaip yra iš tikro?

-Yra vienintelis būdas. Visa, kas vyksta, priimti kaip realybę. Ir nekvaršinti sau galvos. Ir pamiršk ją. Ji tau per karšta.

Ir aš pamiršau. Bet likau klaudžioti po dykumą.

-Jūs režisierius?

Žmogus už stalo su vešliais juodais antakiais susiraukia:

-Pagal scenarijų jūs turėjote pasibelsti, sulaukti mano ,,prašom”, užeiti ir pasakyti: ,,Laba diena, aš ieškau režisieriaus”.

-Žinau, žinau…

-O dabar jau turėjote atsiprašyti, jog nesilaikote scenarijaus. Man sunku su jumis bendrauti. - Juodi žmogėno antakiai susiraukė. Ne piktai, o greičiau iš nuostabos.

-Aš ir atėjau dėl to, kad nebenoriu laikytis scenarijaus.

Dabar žmogus kitapus stalo nuoširdžiai nustebo:

-Atsiprašau? Kodėl? Pametėt savo žodžius? Aš tuoj surasiu jūsų.

Kol jis nervingai kniso stalo stalčius, aš keletą kartų atsikrenkščiau tarsi ruošdamasis rimtai kalbai ir pralemenau:

-Aš turiu savo žodžius. Tiesiog nebenoriu vaidinti.

-Ką? Nesuprantu. Visi turi savo vaidmenis. Ir vaidina. Kitaip nieko nevyktų. Nesuprantu kaip gali būti kitaip.

-Aš žinau… Bet ar galima bent jau perrašyt scenarijų?

-O kam? Scenarijai tobuli. Kiekvienas žmogus susikuria savo siužetą. Scenaristai tik pakoreguoja, kad viskas puikiai eitųsi, kad susiderintų su kitų žmonių scenarijais. Vaidinimas turi vykti nepriekaištingai.

-Aš vis tiek nepatenkintas. - Vis dar valdžiausi, nors buvau visiškai ant ribos, net pradėjau nevalingai šypsotis.

-Kuo? Kuo nepatenkintas? Niekas nekaltas, kad nežinote, ko norite. Viskas vyksta tobulai! Visi vaidina nepriekaištingai! Todėl siūlau grįžti prie savo vaidmens.

-Galiu bent jau dialogus pakeisti?

-Vargeli tu mano! Ir kam juos keisti?

-Bet man nepatinka! Kodėl negaliu tiesiog imti ir pasakyti: ,,myliu”, ,,nekenčiu”, o turiu šnekėti visokias nesąmones bent trejus metus, ilgai ir nuobodžiai žaisti visokius socialinius žaidimus, apsimetinėti, meluoti, vaidinti, atlikinėti nieko nereiškiančius mandagumo ritualus, kurie visiems nemalonūs?!

-Tik nereikia isterijų. Aš rimtas ir supratingas žmogus. Išsiaiškinkim reikalą kaip suaugę žmonės. Be to, jei taip ilgai nesugebėjote pasakyti, reiškia, visai nemylite.

-Eik tu…

-Viskas gerai, pagal scenarijų galite mane pasiųsti. Ir dar galite du kartus trenkti į veidą ir spirti į… Žinote, aš kai ką sugalvojau. Galiu jums duoti naują vaidmenį gyvenimo spektaklyje. Ką manote?
Nuo šiol vaidinu kvailį, kuris sako tai, ko niekas nenori girdėti.

Atsikėlė autobuso vairuotojas Antanas labai anksti, taip anksti, kad dauguma šį laiką apibūdina ,,labai vėlai”. Rytais jis darydavo daugybę svarbių dalykų: užsisagstydavo marškinius, bet palikdavo apatinę sagą neužsegtą; įsidėdavo cukraus į puodelį, bet pamiršdavo kiek įsidėjo, tada cukrų išpildavo atgal į cukrainę ir įdėmiai suskaičiuodavo iki trijų su puse šaukštelių; įtariai nužvelgdavo šaldytuvą, vis nepasitikėdamas, kad uždarius dureles šviesa užgęsta. Turėtų užgesti, bet jeigu jis meluoja? Juk taip lengva meluoti, jei nieks negali patikrint ar sakai tiesą. Belieka pasitikėti. O pasitikėti šaldytuvu yra gan keistoka.
Bet svarbiausias dalykas, kurį kiekvieną rytą padarydavo Antanas - jis akies krašteliu pažiūrėdavo į savo miegantį penkerių metų sūnų. Ir ateidavo į darbą taip, kad, jei reiktų, tai pats nustumtų autobusą rankomis per visą miestą. Aišku, jis žinojo, kad šito neprireiks, todėl tiktai nuoširdžiai nusišypsodavo kolegoms, paspausdavo ranką taip lyg būtų dešimt metų nesimatę geriausi draugai.
Ir kaip sunku buvo Antanui, kai jis norėjo taip pat mielai nusišypsoti ir pagelbėti trilinkai bobutei, kuri pusantros minutės bandė apsispręsti, ar tai jai reikalingas autobusas, tada dvi minutes lipo į jį, tada susivokė, kad tai ne tas autobusas ir dvi su puse minutės lipo laukan. Kaip Antanas norėjo iššokti iš savo vietos, pagriebti bobutę už parankės ir mikliai ją išvaduoti iš autobuso. Bet turėjo meluoti, kaip ir kiekvieną dieną. Nes niekas nesupras - kolegos, pypinantys už nugaros, abejingi keleiviai, kurie apsimeta, jog nieko negirdi ir niekas jiems nerūpi, nors nervingai trepsi kojomis, rūpindamiesi, ar nepavėluos į darbą, mokyklą, universitetą, atvirai burbančios kitos bobutės, kurios niekur neskuba, bet jaučiasi labai svarbios, dalyvaudamos visuomeniniame gyvenime. Todėl Antanas apšaukė bobutę. Drebančiom rankom laikydamas vairą. Šįkart labai stengėsi meluoti, todėl pavartojo vieną keiksmažodį.

Bobutė išlipo, autobusas nuvažiavo.

Žūtbūtinis vombatas neįsivaizduojamai patenkintas, gavęs Stylish blog apdovanojimą iš pirmojiwi. Deja, nemėgstu pasakot apie asmeninį gyvenimą, palieku tai Vampyrų medžiotojui. Bet aklai laikausi visų nereikalingų taisyklių, tad esu priverstas atskleisti septynis dalykus apie save:

1.Studijuoju mediciną. Kol kas visas mano gyvenimas laikosi ant studijų, sukasi apie studijas. Tai neįtikėtinai užknisa, nes tai vienintelis mano tikras tikslas, ir tikrai žinau, kad privalau pabaigt, nes be to būčiau visiškas niekas, o dabar bent jau turiu viltį, kad kažkada būsiu kažkas. O kol kas… galiu pamatuot kraujospūdį.

2.Kung fu. Tai antra pagal svarbą veikla. Tiktai čia nėra jokių perspektyvų ateičiai, tik truputį prideda netikro pasitikėjimo, palaiko fizinę formą ir beveik nebūna mėlynių. Jei pakliūčiau į pavojingą situaciją, naudočiau kojų techniką - bėgčiau.

3.Turiu katiną. Nors ir kastruotas, jam su mergom sekasi geriau.

4.Nemėgstu tam tikros etninės grupės. Kol nesakau kokia, tol nėra rasizmas.

5.Mėgstu skaityti depresuotų paauglių blogus. Ypač gerai jaučiuosi, kai rašo su daugybe rašybos klaidų, tekste be egoizmo nėra jokios minties, labai juokingai hiperbolizuoti asmeniniai išgyvenimai, viskas vaizduojama nepagrįstai liūdnai. O man patinka nelaimingi žmonės, kurie turi visas galimybes būti laimingais.

6.Paauglystė man gerokai vėlavo, prasidėjo gal dvidešimties. Vis dar laukiu, kol praeis.

7.Gyvenime nieko nesuprantu. Nors atsiranda žmonių, kurie kartais supranta mane. To visai nesuprantu.

Dar kartą dėkui pirmojiwi. Tikrai verta dėmesio poezija.

Balta juoda, balta juoda, balta juoda. Gyvenimo zebras bėga nepaliaudamas. Noriu, kad maniškis būtų su vienu baltu dryžiu.

-Kodėl tu dryžuotas? - Tiesiai šviesiai paklausiu.

-Kad neįkąstų musė cė cė ir neužkrėstų mieglige, - visai nesutrikęs atsako.

-Pfff… Kam rūpi tokio globalumo problemos…

-Tavo egoizmo nesuvirškintų net karvė su keturiais skrandžiais. Nesuprantu, kodėl turėtum rūpintis zebro dryžiais.

-Palauk, palauk, tu man pamokslauji?

-Aš gi tavo gyvenimo zebras.

Mano gyvenimo zebras teisus. Nėra ko kvaršintis galvos bereikalingais dryžiais.

Nieko nelaukdamas išmainau apsnūdusią, bet darbingą tylą į ,,Miške”. Užleidžiu tamsai tris kampus, su sąlyga, kad įsileis keletą šelmiškų žvaigždučių, bet neleis įslinkti vampyrų nuvalkiotam mėnuliui. Nusišypsau į skruostą pakštelėjusiai vienatvei.

Žvaigždutės kikena, spingsi, tamsa juokingai niurzgia, kad šios trugdančios klausyt muzikos. Tik šalčio neįleidau, todėl jis ilgesingai žvelgia pro langą į nekasdieniškai linksmą vienatvę.

Galų gale, juk zebro papilvė balta, todėl jis ne juodas su baltais dryžiais, o baltas su juodais. Net tai jau gerai.

Pasidaro labai sunku, kai prarandi gebėjimą džiaugtis dalykais, kurie tavęs nedžiugina. Tada supranti, kaip lengva suvaidinti šypseną. Ir kad lengviausia meluoti apie laimę. Ypač kai nėra priežasčių liūdėti. Viskas tik dėl to, kad galėtum koja į koją eit su aplinkiniais. Nesuklubt, nepasilikt kur sėdėt po baltos akacijos krūmu. Siekti, lipti, nenukristi. Jei svajonė numiršta, tiesiog paspiri šalin, kad netrukdytų šliaužt aukštai iškėlus galvą. Tik kad nesudrebėtų ranka, kai šluosi sudužusias viltis. Juk vis tiek šukės atneša laimę, nors ir neaišku kam. Stengiuos kaip galima dažniau ką nors sudaužyt, vienas patikimiausių būdų skleisti laimę. Atrodytų taip lengva, o taip sunku. Sunkiausiai dūžta širdys. Plaka ir nekreipia jokio dėmesio į mano tariamai altruistiškus laimės siekius.

Na ir plakit sau savanaudiškai. Bet, jei sustosit, tai nepulsiu gaivint. Šukės laimę neša.

Toliau sau šliaužiu, karts nuo karto įsikibdamas į numestą spindulėlį, nes pats jau seniai nebešviečiu. Tas nesibaigiantis šaltis viską užgesino. Nemėgstu žiemos. Pasaulis pasidaro pilkas, šaltas ir nykus, visai kaip žvelgt į savo vidų, o to jau per daug. Man šalta. Mėgstu radiatorių ir vilnones kojines. Nemėgstu autobusų radiatorių, kurie šildo tik vieną koją. O kita šala. Tada jaučiuosi toks dvilypis ir pasimetęs tarp šilumos ir šalčio. Kaip nuolat meluojantis žmogus, net pats nebesuprantantis, kada sako tiesą. Kaip simboliška, kai grumiasi du priešingi pradai. Labai didinga. Dramatiška. Dramatizmas padeda į save atreipti dėmesį. Dėmesys kelia savigarbą. Savigarba turi kažką bendro su laime. Laimė atsiranda iš šukių.

Suduškit pagaliau kas nors.

-Klausykit visi įdėmiai! Ypatinga situacija. Turim asmenį, kuris pasiruošęs nušokti kiekvieną akimirką. Visi gelbėtojai turi nedelsiant užimti pozicijas. Tuoj pat!

Nė trupučio negalvodamas užėmiau savo įprastinę vietą gelbėjimo lėktuve. Širdis ėmė daužytis, ausyse girdėjau tvinksėjimą, kuris užgožė variklių gausmą.

-Dėmesio! Pasiruošti šokt!

Nebegalėjau daugiau pasiruošti. Įsikibau į lėktuvo metalą ir žiūrėjau, kaip bąla pirštai.

-Pirmas! Pasiruošk! Šok!

-Antras! Pasiruošk! Šok!

-Trečias! - Tai aš. - Pasiruošk… - Paskutinio įsakymo nesulaukiau - ausyse švilpė, mintyse girdėjau ,,šok!‘‘.

Aš iššokau ir kritau, kad pagaučiau tą, kuri tuoj nušoks arba jau krenta. Mums retai pavyksta. Šokam aklai, krentam aklai, gaudom aklai, bet tai vis tiek geriau nei nieko nedaryti, negalim sėdėti, kai jos žūsta.
Į akis kažkas tvieskė. Viskas įvyko per greit, kad būčiau ką supratęs. Tiesiog susivokiau ją laikantis rankose. Ją, tokią neapsakomai žibančią ir neįsivaizduojamai liūdną.

-Paleisk mane, - tvirtai, bet švelniai ji pasakė, - aš turiu tai padaryti. Jiems reikia manęs. Niekas nebegali padėti, o aš dar galiu. Aš tokia maža ir nereikšminga, kad sugebėsiu pakeisti tokių pat mažų ir nereikšmingų žmonių likimus. Įsivaizduok save jų vietoj.

Aš įsivaizdavau. Rankos nevalingai atsileido. Išsigandęs truktelėjau parašiuto žiedą. Stebėjau akimirksniu išnykstantį šviesos tvyksnį. Ką aš padariau…

O krentanti žvaigždė išpildys norą tiems, kurie padarė viską, kad pasiektų, ko nori, bet vis tiek negavo. Todėl belieka stebėti dangų ir ieškoti krentančių žvaigždžių