BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Atsikėlė autobuso vairuotojas Antanas labai anksti, taip anksti, kad dauguma šį laiką apibūdina ,,labai vėlai”. Rytais jis darydavo daugybę svarbių dalykų: užsisagstydavo marškinius, bet palikdavo apatinę sagą neužsegtą; įsidėdavo cukraus į puodelį, bet pamiršdavo kiek įsidėjo, tada cukrų išpildavo atgal į cukrainę ir įdėmiai suskaičiuodavo iki trijų su puse šaukštelių; įtariai nužvelgdavo šaldytuvą, vis nepasitikėdamas, kad uždarius dureles šviesa užgęsta. Turėtų užgesti, bet jeigu jis meluoja? Juk taip lengva meluoti, jei nieks negali patikrint ar sakai tiesą. Belieka pasitikėti. O pasitikėti šaldytuvu yra gan keistoka.
Bet svarbiausias dalykas, kurį kiekvieną rytą padarydavo Antanas - jis akies krašteliu pažiūrėdavo į savo miegantį penkerių metų sūnų. Ir ateidavo į darbą taip, kad, jei reiktų, tai pats nustumtų autobusą rankomis per visą miestą. Aišku, jis žinojo, kad šito neprireiks, todėl tiktai nuoširdžiai nusišypsodavo kolegoms, paspausdavo ranką taip lyg būtų dešimt metų nesimatę geriausi draugai.
Ir kaip sunku buvo Antanui, kai jis norėjo taip pat mielai nusišypsoti ir pagelbėti trilinkai bobutei, kuri pusantros minutės bandė apsispręsti, ar tai jai reikalingas autobusas, tada dvi minutes lipo į jį, tada susivokė, kad tai ne tas autobusas ir dvi su puse minutės lipo laukan. Kaip Antanas norėjo iššokti iš savo vietos, pagriebti bobutę už parankės ir mikliai ją išvaduoti iš autobuso. Bet turėjo meluoti, kaip ir kiekvieną dieną. Nes niekas nesupras - kolegos, pypinantys už nugaros, abejingi keleiviai, kurie apsimeta, jog nieko negirdi ir niekas jiems nerūpi, nors nervingai trepsi kojomis, rūpindamiesi, ar nepavėluos į darbą, mokyklą, universitetą, atvirai burbančios kitos bobutės, kurios niekur neskuba, bet jaučiasi labai svarbios, dalyvaudamos visuomeniniame gyvenime. Todėl Antanas apšaukė bobutę. Drebančiom rankom laikydamas vairą. Šįkart labai stengėsi meluoti, todėl pavartojo vieną keiksmažodį.

Bobutė išlipo, autobusas nuvažiavo.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai įrašui “Autobuso vairuotojas meluoja”
  1. Perskaičius šitą man pasidarė siaubingai liūdna…

  2. Neliūdėk, viskas buvo gerai. Bobutė vis tik išsivadavo iš autobuso.
    O vairuotojo tai man gaila. Juk jis negali išlipt iš autobuso, kai viskas užknisa, o keleiviai gali…

  3. Ne, toli gražu iki gerumo… Žinai, jei tik autobuso vairuotojas meluotų, man nebūtų liūdna. Visi mes tokie nesavi. Et, net nežinau ar verta sakyt, ką galvoju…

  4. Aha…
    Gaunasi kažkoks absurdo teatras. Visi vaidina. Ir žino, kad kiti vaidina. O kaip pyksta, kai pasakai, ne, šiandien nevaidinsiu.
    Nu ką… einu skaityt rytdienos scenarijaus :D

  5. Kas per scenarijus? o.O
    Absurdas - taikliai pasakyta. Teatras dirba tai nepailsdamas ir veik nė akimirkai nesustodamas. Liūdna.

  6. Lina rašė:

    Kazkodel neprisimenu, kad buciau sita skaicius. Nejaugi nerodei? Nu turejai nerodyt, nes jei butum rodes buciau skaicius, o as neskaiciau tai vadinasi… Zodziu, supratai.

    Bet va, man labai patiko! Labai graziai aprasei Antano ryta, taip ir stovi toks akyse, tarsi tikras zmogus. O su saldytuvu geras bajeris, as irgi kazkada bandydavau patikrint, ar uzgesta jie viduj, ir zinok sugalvojau kaip! Ir uzgesta! Matyt as dar itaresne nei Antanas :D:D

Komentuokite