BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Jaučiu kaip nesulaikomai plyšta galva. Kaip kokia pigi striukė iš turgaus. Taip ir žinojau, kad reikėjo pirkt humanoj. Burna tokia sausa, tarsi būtų pripilta smėlio. Ne, tfuu, tikrai pilna smėlio! Kur aš? Tamsu. Ryžtingai pabandžiau kelis kartus atsimerkt. Staiga supratau, kad mano alsavimas atsimuša į kažką ir pripildo mažą erdvę aplink galvą. Pradėjau pernelyg giliai ir neritmiškai alsuoti, kvėpuoti pasidarė tik dar sunkiau, širdis ėmė pašėlusiai daužytis, sulig kiekvienu dūžiu tvinksėjo ausyse. Kur aš?! Palauk. Aš juk turiu rankas. Pamėginau pajudint. Raumenys įsitempė, bet rankos nepakilo. Kas per… O gal vis tik neturiu rankų. Bet pirštai laisvai juda. Apsičiupinėjau aplink. Rankos prie kažko pririštos per dilbius. Susivokiau, jog sėdžiu. Kojos nuleistos, sulenktos per kelius ir pririštos per blauzdas. Ant galvos kažkas užmauta. Per liemenį esu laisvas. Tai reiškia, kad galiu muistytis. Staigiai trūktelėjau. Ir kaip tik tada supratau, kaip neprotinga tai buvo - juk galiu nukristi ant bet ko. Kol virtau ant šono, laikas sustingo, permąsčiau visą savo gyvenimą, bet tai ilgai netruko, nes mano gyvenimas nykus ir šiaip jo neprisimenu. Šleptelėjau. Turbūt ant smėlio. Staiga atsilaisvinau, refleksiškai nusiplėšiau maišą nuo galvos.

Į akis tvieskė saulė. Turėjau prisimerkt. Tokia akinanti, karšta, abejinga ir neapsakomai vieniša dangaus skliaute dykumos saulė. Atsistojau laikydamas rankoje maišą. Prisidengęs juo akis apsižiūrėjau po kojom: nebuvo jokių kėdės, ar kokio kito daikto, prie kurio buvau pririštas nuolaužų. Nesvarbu, dabar tai nėra didžiausia mano problema. Pagaliau pakėliau šiek tiek apsipratusias akis. Aplink vien tik smėlis… Smėlio kalvos.

Situacija neatrodo suvokia protu, todėl nusprendžiau jo ir nenaudoti. Paprasčiausiai eisiu į priekį link artimiausios kalvos. Sunkiai kilnodamas sustirusias kojas nuklampojau aukštyn kalva. Smėlis bjauriai lindo į batus. Užteko kelių žingsnių, kad reiktų pailsėt atsirėmus rankom į kelius. Lėtai atsitiesiau. Negaliu patikėt, negi nebuvau pasukęs galvos į šoną? Ten buvo medinė būdelė. Prišokau ir plėšte atplėšiau duris. Į mane žvelgė dvi įkritusios akys barzdotame, apžėlusiame veide:

-Užimta! - išrėkė barzdočius ir užtrenkė duris.

-Kur aš? Kas čia vyksta? - susijaudinęs baladojausi į medines duris.
-Sakau, kad užimta!

Bet aš nesilioviau trankęs durų.

-Ką, jau nusišikt nebegalima?! - šitie žodžiai mane kažkaip paveikė. Galima sakyt, grąžino realybėn. Nors nelabai supratau, ar čia išvis kas nors realaus. Gal sapnuoju. O gal prieš tai sapnavau, o dabar atsibudau? O gal įdėjau į mikrobangų krosnelę metalinių indų ir patekau į alternatyvią paralelinę visatą? Į šiknių visatą…

- Nu, - iš būdelės pasigirdo popieriaus šiugždėjimas, - aš tuoj. Ai ne… vis tik užtruksiu. Žinai ką? Va, imk, - durys prasivėrė, o plyšyje pasirodė puodelis. Be abejo, aš paėmiau. Šaltas, aprasojęs puodelis su baltu skysčiu.

- Taigi gerk, čia pienas.

Aš išgėriau vienu mauku. Norėčiau sustabdyti tą akimirką, kai numalšini troškulį. Vienas didžiausių malonumų…

-Ačiū. Labai ačiū.

-Nėr už ką, - pasigirdo duslus balsas iš už medinių durų. - O dabar galiu pasakyti, kur esi. Esi pragare. Taip, taip, pragare. Įsitikinsi tuo, kai nusileisi į tą daubą priešais duris. Geros viešnagės ir nedidelių kančių tau.

-Ką… Gerai… - O kas belieka? Nuėjau link tos daubos. Tiesą sakant, nelabai juo patikėjau. Per daug viskas keista. Tuo pačiu, viskas ir įmanoma…

Pamačiau du ūsuotus vyrus. Su skirtingom uniformom. Panašūs į Staliną ir Hitlerį. Pastarasis šukavo Stalinui ūsus. Hitleris pastebėjo, kad aš įsistebeilijau ir priekaištingai sukrenkštė mano pusėn. Susigėdęs nuleidau akis ir skubiai nušlepsėjau šalin. Už nugaros išgirdau: ,,nu gerai, dabar tu mane”.

Po kelių minučių, saulei negailestingai tvieskiant į pakaušį, supratau, kad matytas vaizdas nėra pats blogiausias dalykas dabartinėje situacijoje. Saulė mane paprasčiausiai pribaigs. Gal grįžti pas šiknių pieno?

-Padėk man! - pasigirdo šiurpus klyksmas iš apačios. Pajutau kažką stipriai gniaužiant kairę koją. Palenkęs galvą pamačiau nušiurusį akiniuotą tipą, kuris klūpėjo apsikabinęs mano koją.

- Kas per…
-Padėk man, prašau! Ką man daryt? Ką daryt… Viskas. Priėjau galą. Nieko nebegaliu sugalvot.

Pirmiausia pabandžiau mandagiai nusipurtyti nuo kojos tą prielipą. Nepavykus paklausiau:

-Tai… kas nutiko?

-Aš sukūriau du šimtus šešiolika muilo operų. Prastų, jokios meninės vertės neturinčių serialų, kurie neša pinigus ir leidžia man išdidžiai vadintis prodiuseriu. O dabar… Dabar priėjau tokį tašką, kad visas temas taip nuvalkiojau, jog nebesugalvoju nieko prasto. Viskas, kas ateina į galvą, yra neabejotinas šedevras. Ką man daryt? Supratau, kad esu talentingas. Bet aš nenoriu, nenoriu. Baisus jausmas, tikra kankynė.

-Nežinau. Apsimesti talentingu labai paprasta. O vat atvirkščiai tai beveik neįmanoma. - Jo akys prisipildė ašarų. Negaliu ištverti šitokio liūdesio. Spyriau jam dešine koja į veidą ir iš visų jėgų nuskuodžiau tolyn nuo jo. Siaubinga to prielipo padėtis. Niekam nelinkėčiau.

Toks jausmas, kad saulė nejuda. Įkyriai kabo virš galvos. Tyčiojasi iš manęs. Viena ir tuo patenkinta. Išdegina paskutinius syvus iš tokių vargetų kaip aš, pasiteisindama tuo, kad šildo pasaulį. Veidmainė. Jaučiuosi kaip Ikaras. Tik be sparnų. Ir be galimybių priartėt prie saulės. Tik jaučiu ją. Ji taip toli, bet niekaip manęs nepaleidžia. Tai pasidarė asmeniška. Tu viena danguj, aš vienišas dykumoj, tai kodėl negalim sutarti? Žinau, kad tu tik apsimeti laiminga. Žinau tai.

-Jaunuoli, gal nori mochito? - Išgirdau šituos žodžius kaip tik tą akimirką, kai buvau bepradedąs rėkti.

- Noriu. Tai yra, ačiū, būtų labai nuostabu.

Žmogus man padavė iki pat viršaus ledu užpildytą taurę, papuoštą mėtos šakele. Priglaudžiau prie lūpų lėtai mėgaudamasis vėsa.

-Ką jūs čia veikiate?

-Medžiojau vidinius demonus, - jisai mostelėjo ranka į ant žemės gulintį vinčesterį. - Deja, vieną kartą prašoviau. Prašom sėstis prie baro, vietos čia apsčiai.

Aš atsisėdau prie baro. Čia buvo tamsu ir vėsu, nesimatė žmogaus veido.

-Mochito daug geriau nei puodelis pieno.

-Cha! Buvai sutikęs karviolakį?

-Ką tokį?

-Toks bičas, kuris dieną sėdi tualete, o naktį, šviečiant pilnačiai, pavirsta karve, slankioja aplink ir prašo jį pamelžti. Visiškas iškrypėlis.
Mane net sutasė.

-Nesijaudink. Visiem pasitaiko. Beje, aš Ernestas.

-Malonu. Deja, nepamenu savo vardo.

-Normalu. Aš irgi ne iš karto prisiminiau.

-Kas čia per vieta, Ernestai?

-Čia kažkas panašaus į svajonių kapines.

-Tas karviolakis sakė, kad čia pragaras.

-Ne, pragare nėra vilties. O čia susirenka tik tie, kas nori. Iš čia bet kurią akimirką gali ištrūkti. Tu irgi pats pasirinkai vienas klaidžioti po dykumą.

-Nieko nesuprantu, aš tiesiog atsipeikėjau su maišu ant galvos. Iš tikro, tai manau, kad nekenčiu saulės. Viskas man čia pernelyg beprotiška.

Ernestas pastatė ant baro tuščią taurę ir pamojo barmenui padaryti dar vieną kokteilį. Tada neskubėdamas pasuko galvą į mane:

-Žinai, gali būti, kad ir esi išprotėjęs. O visa šita dykuma tiktai haliucinacijos. Tokiu atveju ir aš būčiau tik tavo liguistos pasąmonės vaisius. Žinai, visai neblogai būtų. Tai reikštų, jog nesu atsakingas už daugybę prastų sprendimų.

-Tikrai įdomu. Bet aš taip pat galiu būti susapnuotas arba išhaliucinuot… suhaliuci… haliucinacijos padarinys. Neturiu vardo. Ir visame kame nematau jokios logikos. Kaip sužinoti, kaip yra iš tikro?

-Yra vienintelis būdas. Visa, kas vyksta, priimti kaip realybę. Ir nekvaršinti sau galvos. Ir pamiršk ją. Ji tau per karšta.

Ir aš pamiršau. Bet likau klaudžioti po dykumą.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai įrašui “Vienišas dykumoje”
  1. Aš! rašė:

    Is situ triju kuriu nesu skaicius, sitas man labiausiai patiko. Toks, kuri analizuodami visokie ten literaturos analizuotojai (kurie turbut kazkaip gudriau vadinasi) turetu daaaaauuug diskusiju! Cia komplimentas, jei ka :D Bet as kaip ne literaturos analizuotoja, tai ten tos visos simbolikos neperprantu ir gilesniu minciu dazniausiai nepagaunu, tai galiu tik tiek pasakyt, kad paskaicius palieka toki idomu jausmeli. Toki nei gera nei bloga, bet labai keista. O tai jau ir labai kazkas, kai sugebi rasiniu kazkam jausmeli perteikti! Vat. Mano sios dienos brilliant mintis kokia… :D

  2. Visada maniau, kad naudojami simboliai turi tiek reikšmės, kaip juos supranta skaitytojas. O supranta visi skirtingai, priklausomai nuo išsilavinimo ir sugedimo lygio :D

    Ačiū už literatūrinį-analitinį komentarą :)

Komentuokite